Igarka: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas Pridedama: ar, be, de, en, eo, es, et, fi, fr, it, nl, nn, no, os, pl, tg, zh |
S VLE parametrų reikšmių užpildymas. |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[Vaizdas:Coat of Arms of Igarka (Krasnoyarsk krai).png|thumb|Igarkos herbas]] |
[[Vaizdas:Coat of Arms of Igarka (Krasnoyarsk krai).png|thumb|Igarkos herbas]] |
||
'''Igarka''' ({{ru|Игарка}}) – [[miestas]] [[Rusija|Rusijos]] šiaurėje, [[Jenisiejus|Jenisiejaus]] dešiniajame krante, apie 670 |
'''Igarka''' ({{ru|Игарка}}) – [[miestas]] [[Rusija|Rusijos]] šiaurėje, [[Jenisiejus|Jenisiejaus]] dešiniajame krante, apie 670 km nuo jo žiočių, už Šiaurinio poliaračio, [[Turuchano rajonas]], [[Krasnojarsko kraštas]]. 9500 gyventojų ([[2001]] m. |
||
== Istorija == |
== Istorija == |
||
| Eilutė 7: | Eilutė 7: | ||
== Ekonomika == |
== Ekonomika == |
||
Igarka – upių uostas, į kurį įplaukia jūrų laivai. yra oro uostas. Išplėtota miško ruošos, maisto (žuvų) pramonė. Jūrų laivyno hidrografijos bazė. [[Rusijos mokslų akademija|Rusijos mokslų akademijos]] Sibiro skyriaus daugiamečio įšalo mokslinių tyrimų stotis įkurta [[1930]] m.; joje [[1965]] m. įkurtas daugiamečio įšalo muziejus. Yra Eksperimentinės medicinos (skorbuto tyrimų) instituto filialas, Šiaurės tautų pedagoginė mokykla, Šiaurės įsisavinimo istorijos muziejus. |
Igarka – upių uostas, į kurį įplaukia jūrų laivai. yra oro uostas. Išplėtota miško ruošos, maisto (žuvų) pramonė. Jūrų laivyno hidrografijos bazė. [[Rusijos mokslų akademija|Rusijos mokslų akademijos]] Sibiro skyriaus daugiamečio įšalo mokslinių tyrimų stotis įkurta [[1930]] m.; joje [[1965]] m. įkurtas daugiamečio įšalo muziejus. Yra Eksperimentinės medicinos (skorbuto tyrimų) instituto filialas, Šiaurės tautų pedagoginė mokykla, Šiaurės įsisavinimo istorijos muziejus. |
||
<ref> |
<ref>{{VLE|VII|741|[[V. S]]|Igarka}}</ref> |
||
== Lietuviai == |
== Lietuviai == |
||
| Eilutė 14: | Eilutė 14: | ||
Tremties sąlygos buvo nepaprastai sunkios: klimatas poliarinis, žiema trunka beveik 9 mėn., šaltis iki –60 °C, nuolat pučia stiprūs vėjai; daugiametis įšalas. Pirmaisiais metais nuo bado, šalčio, ligų mirė 1000-1500, kitais duomenimis, apie 3000 lietuvių, daugiausia vaikai ir seneliai; daug jų žuvo, susižalojo darbe. Už bandymą bėgti, lietuviškų dainų dainavimą, antitarybines kalbas bei kita daug tremtinių suimta ir įkalinta lageriuose. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys lietuvių vaikų. Iš pradžių tremtiniai gyveno barakuose, [[1949]] m. spalio mėn. šeimos persikėlė į 52 namelius (vad. ''Litovskij gorodok''; dabar sunykęs), kitos šeimos vėliau gavo po atskirą kambarį barakuose. [[1951]]–[[1956]] m. lietuviai turėjo chorą (vadovai [[Stasys Valaikis]], [[Balys Dūda]]), tautinių šokių būrelį (vadovė [[Regina Eimontaitė]]) ir pučiamųjų orkestrą. Repeticijas, kurios vyko miesto kultūros namuose, lankė apie trisdešimt žmonių. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius. [[1953]] m. birželio mėn. ir [[1954]] m. lietuvių kolektyvai dalyvavo miesto dainų šventėse. Igarkoje buvo 3 lietuvių kapinės, vienose jų – apie 1000 lietuvių kapų – tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios TSRS teritorijoje. [[1956]]–[[1961]] m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą. |
Tremties sąlygos buvo nepaprastai sunkios: klimatas poliarinis, žiema trunka beveik 9 mėn., šaltis iki –60 °C, nuolat pučia stiprūs vėjai; daugiametis įšalas. Pirmaisiais metais nuo bado, šalčio, ligų mirė 1000-1500, kitais duomenimis, apie 3000 lietuvių, daugiausia vaikai ir seneliai; daug jų žuvo, susižalojo darbe. Už bandymą bėgti, lietuviškų dainų dainavimą, antitarybines kalbas bei kita daug tremtinių suimta ir įkalinta lageriuose. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys lietuvių vaikų. Iš pradžių tremtiniai gyveno barakuose, [[1949]] m. spalio mėn. šeimos persikėlė į 52 namelius (vad. ''Litovskij gorodok''; dabar sunykęs), kitos šeimos vėliau gavo po atskirą kambarį barakuose. [[1951]]–[[1956]] m. lietuviai turėjo chorą (vadovai [[Stasys Valaikis]], [[Balys Dūda]]), tautinių šokių būrelį (vadovė [[Regina Eimontaitė]]) ir pučiamųjų orkestrą. Repeticijas, kurios vyko miesto kultūros namuose, lankė apie trisdešimt žmonių. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius. [[1953]] m. birželio mėn. ir [[1954]] m. lietuvių kolektyvai dalyvavo miesto dainų šventėse. Igarkoje buvo 3 lietuvių kapinės, vienose jų – apie 1000 lietuvių kapų – tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios TSRS teritorijoje. [[1956]]–[[1961]] m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą. |
||
[[1989]]–[[1990]] m. į Igarką iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios palaikų parvežimo ekspedicijos. [[1989]] m. Igarkoje tebegyveno apie 270 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Igarkos lietuvių krepšinio komanda „Žalgiris“ (vadovas A. Daugnora) [[1990]] m. buvo atvykusi į Lietuvą. Daug lietuvių į Lietuvą grįžo po [[1990]] m. [[1992]] m. įkurta Igarkos lietuvių sąjunga ([[1993]] m. turėjo apie 50 narių). |
[[1989]]–[[1990]] m. į Igarką iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios palaikų parvežimo ekspedicijos. [[1989]] m. Igarkoje tebegyveno apie 270 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Igarkos lietuvių krepšinio komanda „Žalgiris“ (vadovas A. Daugnora) [[1990]] m. buvo atvykusi į Lietuvą. Daug lietuvių į Lietuvą grįžo po [[1990]] m. [[1992]] m. įkurta Igarkos lietuvių sąjunga ([[1993]] m. turėjo apie 50 narių).<ref>{{VLE|VII|741|[[Aldona Juodvalkytė]]|Igarka}}</ref> |
||
Igarkoje kalėjo: |
Igarkoje kalėjo: |
||
11:06, 7 sausio 2010 versija
.png)
Igarka (rus. Игарка) – miestas Rusijos šiaurėje, Jenisiejaus dešiniajame krante, apie 670 km nuo jo žiočių, už Šiaurinio poliaračio, Turuchano rajonas, Krasnojarsko kraštas. 9500 gyventojų (2001 m.
Istorija
Igarka įkurta 1929 m. Pastatyta Gulago lagerių kalinių ir tremtinių. Pirmąją lentpjūvę ir barakus 1929 m. pastatė išbuožinti rusų ūkininkai. Naudojant nemokamą ar menkai mokamą politinių kalinių ir tremtinių darbo jėgą Igarka buvo sparčiai plečiama. Greitai virto viso Jenisiejaus baseino medienos pirminio perdirbimo (pjovimo ir kita) centru; dalį medienos ruošdavo eksportui. Miesto teisės nuo 1931 m. Iki 1956 m. Igarka buvo vienas stambių TSRS tremties ir įkalinimo centrų.
Ekonomika
Igarka – upių uostas, į kurį įplaukia jūrų laivai. yra oro uostas. Išplėtota miško ruošos, maisto (žuvų) pramonė. Jūrų laivyno hidrografijos bazė. Rusijos mokslų akademijos Sibiro skyriaus daugiamečio įšalo mokslinių tyrimų stotis įkurta 1930 m.; joje 1965 m. įkurtas daugiamečio įšalo muziejus. Yra Eksperimentinės medicinos (skorbuto tyrimų) instituto filialas, Šiaurės tautų pedagoginė mokykla, Šiaurės įsisavinimo istorijos muziejus. [1]
Lietuviai
1948 m. birželio – liepos mėn. į Igarką iš TSRS okupuotos Lietuvos atgabenti 3 ešelonai tremtinių apie 6-8 tūkst. žmonių; kitais duomenimis – 4 ešelonai, 8-10 tūkst. žmonių. Kelionėje vienas ešelonas patyrė avariją; per ją keli šimtai tremtinių žuvo arba buvo sužaloti. Vėliau daugiau lietuvių į Igarką atkelta iš kitų Krasnojarsko krašto tremties vietų. Igarkoje kaip tremtiniai gyveno iš Norilsko ir kitų lagerių paleisti buvę politiniai kaliniai. Dauguma lietuvių dirbo miško pramonės kombinate: rąstų ir lentų sandėliuose, lentpjūvėse, stalių dirbtuvėse, garažuose, prieplaukoje. Kartu su kitais tautybių tremtiniais (beveik visi Igarkos gyventojai tuomet buvo tremtiniai) ardė sielius, traukė iš Jenisiejaus ir krovė rąstus, pjovė lentas, krovė jas į rietuves, baržas, laivus. Dirbo 2-3 pamainomis, visą parą, dažnai be poilsio dienų, dirbo ir vaikai, pvz., apie 100 lietuvių paauglių laivų statykloje. Dalis žmonių dirbo statybose, miesto įmonėse, daugiausia pagalbinius darbus, tiesė geležinkelį Igarka-Salechardas (nebaigtas tiesti).
Tremties sąlygos buvo nepaprastai sunkios: klimatas poliarinis, žiema trunka beveik 9 mėn., šaltis iki –60 °C, nuolat pučia stiprūs vėjai; daugiametis įšalas. Pirmaisiais metais nuo bado, šalčio, ligų mirė 1000-1500, kitais duomenimis, apie 3000 lietuvių, daugiausia vaikai ir seneliai; daug jų žuvo, susižalojo darbe. Už bandymą bėgti, lietuviškų dainų dainavimą, antitarybines kalbas bei kita daug tremtinių suimta ir įkalinta lageriuose. Igarkos vaikų namuose gyveno kelios dešimtys lietuvių vaikų. Iš pradžių tremtiniai gyveno barakuose, 1949 m. spalio mėn. šeimos persikėlė į 52 namelius (vad. Litovskij gorodok; dabar sunykęs), kitos šeimos vėliau gavo po atskirą kambarį barakuose. 1951–1956 m. lietuviai turėjo chorą (vadovai Stasys Valaikis, Balys Dūda), tautinių šokių būrelį (vadovė Regina Eimontaitė) ir pučiamųjų orkestrą. Repeticijas, kurios vyko miesto kultūros namuose, lankė apie trisdešimt žmonių. Saviveiklininkai patys pasisiuvo tautinius drabužius. 1953 m. birželio mėn. ir 1954 m. lietuvių kolektyvai dalyvavo miesto dainų šventėse. Igarkoje buvo 3 lietuvių kapinės, vienose jų – apie 1000 lietuvių kapų – tai vienos didžiausių lietuvių tremtinių kapinių buvusios TSRS teritorijoje. 1956–1961 m. dauguma lietuvių grįžo į Lietuvą.
1989–1990 m. į Igarką iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios palaikų parvežimo ekspedicijos. 1989 m. Igarkoje tebegyveno apie 270 lietuvių ir lietuvių kilmės žmonių. Igarkos lietuvių krepšinio komanda „Žalgiris“ (vadovas A. Daugnora) 1990 m. buvo atvykusi į Lietuvą. Daug lietuvių į Lietuvą grįžo po 1990 m. 1992 m. įkurta Igarkos lietuvių sąjunga (1993 m. turėjo apie 50 narių).[2]
Igarkoje kalėjo:
- fotografas Algimantas Černiauskas,
- fotografas Mindaugas Černiauskas
- pulkininkas Vladas Sidzikauskas
Šaltiniai
- ↑ V. S. Igarka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 741 psl.
- ↑ Aldona Juodvalkytė. Igarka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 741 psl.
Koordinatės: Longitude could not be parsed as a number:86.566667&
{{#coordinates:}}: neteisinga ilguma