Langobardai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Langobardai''' ({{de|Langobarden}}) – viena iš [[germanai|germanų]] genčių |
'''Langobardai''' ({{de|Langobarden}}) – viena iš [[germanai|germanų]] genčių, kilusi iš Šiaurės Europos, kuri apsigyveno [[Dunojus|Dunojaus]] slėniuose, o iš čia įsiveržė į [[Bizantija|Bizantijos]] valdomą [[Italija|Italiją]] vadovaujant [[Alboinas|Alboinui]]. Jie įkūrė Italijos karalystę, gyvavusią iki [[774]] m., kai ją užėmė [[frankai]]. Pagal juos pavadintas Italijos regionas [[Lombardija]]. |
||
Išsamiausias istorinis šaltinis apie lombardų kilmę ir istoriją yra Pauliaus Deakono ''Historia gentis Langobardorum'', parašyta VIII a. Paulius daug žinių sėmėsi iš VII a. ''Origo Gentis Langobardorum''. Origo pasakoja apie mažą gentį ''Winnili''<ref>Priester, 16. Iš senovės germanų kalbos ''Winnan'' reiškia "kovojantys", "laimintys".</ref>, gyvenusią pietų [[Skandinavija|Skandinavijoje]]<ref name="dick">Harrison, D. & Svensson, K. (2007). ''Vikingaliv'' Fälth & Hässler, Värnamo. 978-91-27-35725-9 p. 74</ref>. Jie pasidalino į tris grupes ir vena iš jų išvyko ieškoti naujų žemių. Išvykimo priežastis tikriausiai buvo gyventojų perteklius<ref>Menghin, 13.</ref>. Išvykstantiems vadovavo broliai Ybor ir Aio bei jų motina Gambara<ref>Priester, 16. Grimm, ''Deutsche Mythologie'', I, 336. Old Germanic for "[[Strenuus]]", "[[Sybil]]".</ref>. Jie atvyko į ''Scoringa'' sritį, kuri tikriausiai buvo [[Baltijos jūra|Baltijos]] krantas<ref>Priester, 16</ref> arba [[Elbė]]s<ref>Hammerstein, 56.</ref> žemupys. Šią sritį valdė [[vandalai]], o jų vadai broliai Ambri ir Assi liepė pasirinkti: kariauti arba mokėti duoklę. |
|||
''Winnili'' buvo jauni ir narsūs, tad atsisakė mokėti duoklę. |
|||
[[Tacitas]] ir Stabonas teigia, jog langobardai [[I a.]] gyveno [[Elbė]]s žemupyje, kairiajame jos krante. [[IV a.|IV]]–[[V a.]] apsigyveno [[Dunojus|Dunojaus]] vidurupio baseine. |
|||
[[568 m.]] langobardų vadovaujama [[saksai|saksų]], [[sarmatai|sarmatų]] ir kitų genčių sąjunga, spaudžiama [[avarai|avarų]] puolė Šiaurės Italiją. Iš [[Bizantija|Bizantijos]] langobardai atėmė [[Lombardija|Lombardiją]] (čia išliko genties pavadinimas), Tusciją (dabar [[Toskana]]) ir sukūrė langobardų karalystę. Jos sostinė buvo [[Pavija]]. |
[[568 m.]] langobardų vadovaujama [[saksai|saksų]], [[sarmatai|sarmatų]] ir kitų genčių sąjunga, spaudžiama [[avarai|avarų]] puolė Šiaurės Italiją. Iš [[Bizantija|Bizantijos]] langobardai atėmė [[Lombardija|Lombardiją]] (čia išliko genties pavadinimas), Tusciją (dabar [[Toskana]]) ir sukūrė langobardų karalystę. Jos sostinė buvo [[Pavija]]. |
||
Po karaliaus [[Alboinas|Alboino]] mirties [[VI a.]] II pusėje užkariautos Spoleto ir Benevento teritorijos tapo savarankiškomis hercogystėmis. Karalystė buvo atkurta [[584 m.]] [[773]]–[[774 m.]] langobardų karalystę užkariavo [[frankai|frankų]] valdovas [[Karolis Didysis]].<ref>[[Lietuviškoji tarybinė enciklopedija]], VI t. MELI institutas, Vilnius.</ref> |
Po karaliaus [[Alboinas|Alboino]] mirties [[VI a.]] II pusėje užkariautos Spoleto ir [[Benevento kunigaikštystė|Benevento]] teritorijos tapo savarankiškomis hercogystėmis. Karalystė buvo atkurta [[584 m.]] [[773]]–[[774 m.]] langobardų karalystę užkariavo [[frankai|frankų]] valdovas [[Karolis Didysis]].<ref>[[Lietuviškoji tarybinė enciklopedija]], VI t. MELI institutas, Vilnius.</ref> |
||
== Šaltiniai == |
== Šaltiniai == |
||
14:46, 15 vasario 2009 versija
Langobardai (vok. Langobarden) – viena iš germanų genčių, kilusi iš Šiaurės Europos, kuri apsigyveno Dunojaus slėniuose, o iš čia įsiveržė į Bizantijos valdomą Italiją vadovaujant Alboinui. Jie įkūrė Italijos karalystę, gyvavusią iki 774 m., kai ją užėmė frankai. Pagal juos pavadintas Italijos regionas Lombardija.
Išsamiausias istorinis šaltinis apie lombardų kilmę ir istoriją yra Pauliaus Deakono Historia gentis Langobardorum, parašyta VIII a. Paulius daug žinių sėmėsi iš VII a. Origo Gentis Langobardorum. Origo pasakoja apie mažą gentį Winnili[1], gyvenusią pietų Skandinavijoje[2]. Jie pasidalino į tris grupes ir vena iš jų išvyko ieškoti naujų žemių. Išvykimo priežastis tikriausiai buvo gyventojų perteklius[3]. Išvykstantiems vadovavo broliai Ybor ir Aio bei jų motina Gambara[4]. Jie atvyko į Scoringa sritį, kuri tikriausiai buvo Baltijos krantas[5] arba Elbės[6] žemupys. Šią sritį valdė vandalai, o jų vadai broliai Ambri ir Assi liepė pasirinkti: kariauti arba mokėti duoklę.
Winnili buvo jauni ir narsūs, tad atsisakė mokėti duoklę.
Tacitas ir Stabonas teigia, jog langobardai I a. gyveno Elbės žemupyje, kairiajame jos krante. IV–V a. apsigyveno Dunojaus vidurupio baseine.
568 m. langobardų vadovaujama saksų, sarmatų ir kitų genčių sąjunga, spaudžiama avarų puolė Šiaurės Italiją. Iš Bizantijos langobardai atėmė Lombardiją (čia išliko genties pavadinimas), Tusciją (dabar Toskana) ir sukūrė langobardų karalystę. Jos sostinė buvo Pavija.
Po karaliaus Alboino mirties VI a. II pusėje užkariautos Spoleto ir Benevento teritorijos tapo savarankiškomis hercogystėmis. Karalystė buvo atkurta 584 m. 773–774 m. langobardų karalystę užkariavo frankų valdovas Karolis Didysis.[7]
Šaltiniai
- ↑ Priester, 16. Iš senovės germanų kalbos Winnan reiškia "kovojantys", "laimintys".
- ↑ Harrison, D. & Svensson, K. (2007). Vikingaliv Fälth & Hässler, Värnamo. 978-91-27-35725-9 p. 74
- ↑ Menghin, 13.
- ↑ Priester, 16. Grimm, Deutsche Mythologie, I, 336. Old Germanic for "Strenuus", "Sybil".
- ↑ Priester, 16
- ↑ Hammerstein, 56.
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. MELI institutas, Vilnius.