Chalkedono susirinkimas

Ikona, vaizduojanti Popiežių Leoną I

Chalkedono susirinkimas – Visuotinis Bažnyčios susirinkimas įvykęs 451 m. Mažosios Azijos mieste Chalkedone (dabar – Stambulo dalis).

Šis susirinkimas buvo sušauktas tam, kad išspręstų kai kuriuos klausimus, susijusius su monofizitizmu (tikėjimu, kad Jėzus Kristus turi tik vieną prigimtį).

449 m. šiuos klausimus jau sprendė susirinkimas Efeze, pirmininkaujamas Aleksandrijos patriarcho Dioskoro. Jis išteisino monofizitimą skelbusį archimandritą Eutychesą Konstantinopolietį, kurį anksčiau buvo pasmerkęs Konstantinopolio patriarcho šv. Flavijono vadovautas sinodas. Pats Flavijonas buvo atstatydintas. Susirinkimo Efeze eiga nebuvo be pažeidimų: Flavijonas negalėjo gintis, nebuvo išklausytas popiežiaus Leono I laiškas, smerkiantis monofizitizmą, vyskupams buvo grąsinama, kai kurie pasirašė ant tuščių lapų ir pan. Dėl viso to popiežiaus legatas diakonas Hilarijus, prieš išvykdamas iš susirinkimo (po pačio pirmojo posėdžio) paskelbė savo nepritarimą vienu žodžiu „Prieštarauju“ (lot. Contradictur). Vėliau pats Leonas I pavadino šį Efezo susirinkimą „plėšikų sinodu“ (lot. Latrocinium).

Dėl viso to naujas imperatorius Markianas sušaukė naują susirinkimą Nikėjoje, kurį vėliau (dar nepradėtą) perkėlė arčiau Konstantinopolio į Chalkedoną. Susirinkime, kuris prasidėjo 481 m. spalio 8 d., dalyvavo apie 500 vyskupų. Pirmininkavo popiežiaus legatai. Dioskoras dalyvavo tik kaip teisiamasis.

Iš pradžių buvo perskaityti „plėšikų sinodo“ protokolai. Kadangi to nepavyko padaryti per pirmąjį posėdį, buvo tęsiama ir per antrąjį (spalio 10 d.). Imperatoriaus atstovams pasiūlius patikslinti tikėjimo išpažinimą, vyskupai tvirtino, kad tai nebūtina. Dėl to perskaityti Nikėjos ir Konstantinopolio tikėjimo išpažinimai, Kirilo laiškai Nestorijui ir į Antiochiją, Leono I laiškas Flavijonui. Visiems šiems raštams buvo pritarta.

Per trečiąjį posėdį (spalio 13 d.) buvo vienbalsiai atstatydintas Dioskoras, kuris šįsyk neatvyko, nors buvo triskart oficialiai pakviestas.

Per ketvirtąjį posėdį (spalio 17 d.) buvo vienbalsiai nutarta neatstatydinti penkių vyskupų, aktyviai rėmusių Dioskorą „plėšikų sinode“. Imperatoriaus atstovai antrą kartą pasiūlė patikslinti tikėjimo išpažinimą. Pirmininkavęs popiežiaus legatas vėl pakartojo, kad nieko nereikia pridėti prie ankstesnių formuluočių (nuo Nikėjos tikėjimo išpažinimo iki Leono laiško). Tam pritarė ir susirinkimas, nors trylika Egipto vyskupų prašė jiems leisti pasitenkinti „tradicinio tikėjimo“ patvirtinimu. Susirinkimui reikalaujant, kad jie pasirašytų po Leono laišku, jie atsakė, kad tokiu atveju jie grįžę būsiantys nužudyti už nepaklusimą Aleksandrijos patriarchui.

Spalio 20 d. (laikoma, kad tai buvo tik ketvirtojo posėdžio pabaiga) buvo sprendžiami įvairūs klausimai, susiję su nesutarimais tarp vyskupų.

Per penktąjį posėdį (spalio 22 d.) buvo priimta nauja tikėjimo formulė, atitinkanti Leono I laišką, kurią šeštajame posėdyje (spalio 25 d.) patvirtino imperatorius.

Per likusius posėdžius buvo išspręsti keli ginčai tarp vyskupų ir priimta 30 kanonų. Iš jų paminėtinas XXVIII kanonas, patvirtinęs Konstantinopolio I susirinkime priimtą nuostatą, kad Konstantinopolio patriarchas yra antrasis pagal garbingumą po popiežiaus. Jam taip pat suteikta teisė konsekruoti vyskupus trijose civilinėse diecezijose.

Susirinkimo paskutinis posėdis įvyko lapkričio 1 d. Jo metu popiežiaus legatai protestavo prieš XXVIII kanoną, teigdami, kad taip pažeidžiama Nikėjos I susirinkimo nustatyta tvarka. Vėliau (gavęs susirinkimo medžiagą) tą patį protestą pakartojo ir pats popiežius.

Šaltiniai

• Philip Hughes „The Church in Crisis: The History of the General Councils: 325-1870“, Notre Dame du Lac, 1960 [1]
• Josef Lenzenweger, Peter Stockmeier, Karl Amon, Rudolf Zinnhobler „Katalikų Bažnyčios istorija“, „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 1996, ISBN 9986-04-054-X
• „Catholic Encyclopedia“, 1917, straipsnis „Council of Chalcedon“ [2]