Skaitymo teatras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Skaitymo teatrasteatro rūšis, kurioje aktoriai istoriją ne vaidina, o skaito. Šiame teatre beveik nenaudojama scenografija, aktoriai dažniausiai nepersirengia savo veikėjais, nesimoko mintinai savo tekstų, nejuda po sceną, siužetą perteikia tik balso intonacija.

Skaitymo teatras egzistavo nuo antikos laikų, tačiau tapo populiarus maždaug Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo, labiausiai – dėl įprastesnėms teatro rūšims reikalingų resursų trūkumo. Pati sąvoka pirmą kartą panaudota 1945 m., kuomet teatro grupė, pasivadinusi „Readers Theatre, Inc.“ pastatė spektaklį „Oedipus Rex“[1] Pirmieji skaitymo teatrai tebuvo suolai scenoje, ant kurių aktoriai skaitydavo savo tekstus. Juose dažniausiai būdavo atliekamos pjesės, dramos, proza. Retais atvejais būdavo naudojami kostiumai, tačiau dažniau aktoriai apsirengdavo tiesiog juodai, kad jų išvaizda neatitrauktų klausytojų dėmesio nuo skaitymo. Aktoriai skaitydami niekaip nebendraudavo, pavyzdžiui, dialogo metu net nežiūrėdavo vienas į kitą.

Vėliau išsivystė šiek tiek kitokia skaitymo teatro forma, šiuo metu vadinama „laisvuoju skaitymo teatru“. Ji vis dar buvo labai paprasta, tačiau pradėta naudoti daugiau scenos elementų. Pavyzdžiui, jei du veikėjai vienas kito nekenčia, tai būdavo perteikiama pasodinant jų aktorius priešinguose scenos kraštuose, ir kylant įtampai jie pamažu artėdavo vienas prie kito. Be įprastinės juodos aprangos, atsirado ir papildomų elementų, skirtų išryškinti veikėją, pavyzdžiui, aktorius galėjo dėvėti skrybėlę, jei tai buvo svarbi ir įsimintina veikėjo aprangos dalis. Nepaisant pavadinimo, skaitoma buvo ne visada – aktoriai kartais išmokdavo savo tekstą, kaip ir įprastiniame teatre.

Iš laisvojo skaitymo teatro vėliau išsivystė „salės teatras“ (angl. chamber theatre), jis dar labiau priartėjo prie įprastinio teatro. Tekstai beveik visada būdavo įsimenami, aktoriai daugiau judėdavo ir naudodavo judesius istorijos perteikimui. Pradėta naudoti dar daugiau ir sudėtingesnių kostiumų. Salės teatre būdavo atliekama tik pasakojamoji proza.

Šiuolaikinis skaitymo teatras pradėjo naudoti improvizaciją, aktoriai nebeprivalo atkartoti tekstų paraidžiui, jei mano, kad konkrečioje situacijoje konkrečiai auditorijai rašytojo mintis bus geriau perteikta kažką tekste pakeitus. Šiuolaikiniam skaitymo teatrui didelę įtaką padarė brazilų teatro režisierius Augusto Boal.

Nuorodos ir šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Leslie Irene Coger. Readers Theatre Handbook: A Dramatic Approach to Literature. Scott Foresman & Co; Revised edition, 1973 ISBN-10: 0673078590

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]