Sigitas Renčys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sigitas Renčys
Gimė 1948 m. lapkričio 8 d.
Šiauliai
Mirė 2021 m. liepos 7 d. (72 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Liepynės kapinėse[1]
Sutuoktinis (-ė) Ina Renčienė
Vaikai Neringa, Sigita
Veikla literatūros kritikas, partinis veikėjas, vadybininkas
Partija 1970 m. SSKP, LSDP
Alma mater 1971 m. Vilniaus universitetas

Sigitas Renčys (1948 m. lapkričio 8 d. Šiauliuose2021 m. liepos 7 d. Vilniuje[2][3]) – Lietuvos literatūros kritikas, partinis veikėjas, švietimo vadybininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19581965 m. mokėsi Šiaulių muzikos mokyklos smuiko klasėje, 1955–1966 m. Šiaulių 8-oje vidurinėje mokykloje. 1966–1971 m. studijavo Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. 19701974 m. Lietuvos rašytojų sąjungos literatūrinis konsultantas. 1974–1987 m. LKP CK Kultūros skyriaus instruktorius, vedėjo pavaduotojas, vedėjas. 19771980 m. studijavo Visuomenės mokslų akademijoje prie SSKP CK. 1980 m. apgynė disertaciją „Tarybinės istorinės tragedijos žanriniai ypatumai“, filologijos mokslų kandidatas.[4] 1987–1991 m. SSKP CK Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas, Menų sektoriaus vedėjas, Humanitarinio skyriaus vedėjo pavaduotojas. Nuo 1986 m. kandidatas į LKP CK narius, nuo 1985 m. LSSR AT deputatas.[5]

1991–1992 m. leidybinės firmos „Maratonas“ generalinio direktoriaus pavaduotojas. 1992 m. „Fodio“ vyr. redaktorius. 19931997 m. MBA Verslo korpuso (JAV) programos direktorius Lietuvoje. 1993–2002 m. Baltijos vadybos fondo direktorius. 1994 m. valstybės konsultantas mokslo ir technikos klausimais, 19971999 m. KTU ir Norvegijos vadybos instituto Biznio mokymo centro programų Vilniuje vadovas. 1999–2000 m. Tarptautinės aukštosios vadybos mokyklos Vilniaus filialo administratorius, 20022009 m. Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktorius, 2010–2014 m. – Valstybinio studijų fondo direktorius.[6][7]

Nuo 1979 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.[8] Lietuvos vadybos draugijos tarybos narys, Lietuvos mokslo ir technikos draugijų asociacijų valdybos narys, Europos mokslo fondo valdančiosios tarybos narys, Santarvės fondo valdybos pirmininkas. Lietuvos socialdemokratų partijos narys.[9]

Kelių knygų apie lietuvių literatūrą bendraautoris, daugiau kaip 200 publikacijų apie literatūrą bei kultūrą periodikoje, publikacijų apie vadybą ir ekonominį švietimą autorius.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Julius Janonis literatūros moksle ir kritikoje: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1978. – 357 p.
  • Ištikimybė žmogui: kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1979. – 246 p.
  • Tragedija: istorija ir nūdiena. – Vilnius: Vaga, 1983. – 243 p.
  • Vilties bedugnė: eilėraščių rinkinys. – Vilnius: Logos, 1998.
  • Berniukų eilėraščiai (dail. Neringa Hesham Attia). – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2004. – 22 p.: iliustr. – ISBN 9955-454-99-7
  • Mergaičių eilėraščiai (dail. Neringa El Bavab). – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2010. – 24 p.: iliustr. – ISBN 978-609-431-009-6

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 2005 m. Ordinas „Už nuopelnus tarnaujant mokslui ir literatūrai“ (Tarptautinis biografijų centras, Kembridžas, Anglija)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]