Shinyo
Šinjo (jap. 震洋 = shinyo, liet. jūros drebėjimas) – japonų Antrajame pasauliniame kare naudota lengva motorinė valtis priešo laivams atakuoti ir nuskandinti. Jos stipriosios pusės buvo greitis (pasiekdavo iki 55 km/val.), manevringumas ir atakos netikėtumas. Valtį valdydavo vienas mirtininkas.[1]
Pradedant XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu, iš viso buvo sukurtį septyni šinjo valčių tipai, tačiau tik du naudoti praktikoje: su sprogstamu užtaisų pirmagalyje (taranavimui), o kitas – su dviem giluminėm bombom. Bombas nešančio varianto pilotas dar turėjo šiek tiek vilčių išsigelbėti, nors bombų sprogimai mažų mažiausiai turėjo apversti valtį ir greičiausiai taip pat užmušti jos įgulą. Aktyvus šinjo naudojimas praktikoje prasidėjo 1944 m. vasarą, visų pirma kaip priemonė gintis nuo priešo įsiveržimo į Japonijos krantus, tačiau panaudota ir rengiant atakas okupuotose Japonijose teritorijose, kaip kad Filipinuose. Šinjo buvo sėkmingai panaudota nuskandinant bent septynis amerikiečių laivus ir stipriai apgadinant dar 16.[2]
Iš viso buvo pagaminta keli tūkstančiai šinjo, vien 6200 buvo sutelkti prie Japonijos krantų gynybai nuo galutinės amerikiečių karių išsilaipinimo atakos, kuri taip ir neįvyko.[3]