Seniškis I
Kitos reikšmės – Seniškis.
| Seniškis I | ||
|---|---|---|
  Seniškis I |
||
| 55°24′22″š. pl. 26°18′32″r. ilg. / 55.406°š. pl. 26.309°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Utenos apskritis | |
| Savivaldybė |  Ignalinos rajono savivaldybė | |
| Seniūnija | Naujojo Daugėliškio seniūnija | |
| Gyventojai | 7 | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Seniszki I, Sieniszki, rus. Сенишки | |
Seniškis I – kaimas Ignalinos rajono savivaldybėje, 4 km į šiaurę nuo Naujojo Daugėliškio, prie vieškelio 1406 Naujasalis–Grybėnai–Naujasis Daugėliškis . Apylinkėse prasideda Dūdos upelis.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavadinimas kilęs arba iš asmenvardžio *Senys ar panašaus (plg. pavardės Senáuskas, Seniónis), arba iš žodžio sẽnas.[2]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1511 m. Barbora Narbutavičienė-Goštautaitė pastatė Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kurios teisės 1626 m. buvo apibrėžtos ir paliktos tik koplyčios teisės. 1776 m. koplyčia buvo atstatyta, vėliau ši koplyčia perkelta į Taujūnus. 1915 m. medinė Seniškio bažnyčia sudegė ir nebuvo atstatyta. XIX a. pabaigoje Seniškio kaimas priklausė Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiui, buvo apylinkės centras.[3]
Tarpukariu kaimas priklausė Lenkijai, Vilniaus vaivadijai, Švenčionių apskričiai. Dar nuo vokiečių okupacijos laikų veikė lietuviška mokykla, vėliau ją parėmė „Ryto“ draugija. Ši mokykla uždaryta 1925 m., o jos vietoje įkurta valdiška. 1928–1936 m. veikė Šv. Kazimiero skyrius.
XX a. išskaidytas į du kaimus (Seniškis I šiaurės vakaruose ir Seniškis II pietryčiuose). Nuo 1941 m. priklausė Švenčionių apskrities Ignalinos valsčiui, buvo Seniškio apylinkės centras. Nuo 1950 m. – Ignalinos rajono apylinkės centras, vėliau priklausė Naujojo Daugėliškio apylinkei. Veikė pradinė mokykla.[4]
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | |||||||
| 1866 m. | 1905 m.[5] | 1931 m.[6] | 1959 m.sur.[7] | 1970 m.sur.[8] | 1979 m.sur.[9] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 50 | 209 | 132 | 99 | 77 | 61 | ||
| 1989 m.sur.[10] | 2001 m.sur.[11] | 2003 m. | 2011 m.sur.[12] | 2021 m.sur.[13] | - | ||
| 45 | 36 | 35 | 22 | 7 | - | ||
| |||||||
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
- ↑ Sieniszki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 561 psl. (lenk.)
- ↑ enciklopedija.ignalinosvb.lt
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Seniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). – Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 184 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Seniškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 652
- Seniškis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 725 psl.