Sambaris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Sambaris (dar samboris, sambariai, melstuvės) – senovės lietuvių šventė. Vienus sambarius švęsdavo piemenys, kitus – žemdirbiai.

Pavasariniai sambariai – piemenų šventė. Aukštaitijoje švęsta per Sekmines, Žemaitijoje – per Devintines. Jos metu piemenys, papuošę karvių ragus vainikais, atgindavo bandą anksčiau ir iš šeimininkų susirinkdavo vaišes. Tada laukuose keldavo iškylą, pasikviesdavo kerdžių, kartais ir bernus, šeimininkus, ten žaisdavo, dainuodavo, vaidindavo vestuves. Pavasariniai sambariai išnyko ~XX a. pr., kai kaimams išsiskirsčius į vienkiemius, nustota bendrai ganyti gyvulius.

Kiti sambariai susiję su žemdirbyste ir būdavo švenčiami kaip sėjos, pasėlių lankymo ir derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Ta proga valstiečiai gamindavo sambarinį alų, jį aukodavo Žemynai, Žemėpačiui, vaišindavosi, linksmindavosi. XV a. sambarius, rengtus rudenį miškeliuose, aprašė Janas Dlugošas, sėjos sambarius mini kiti autoriai – Motiejus Strijkovskis, Jonas Lasickis, Matas Pretorijus. XIX a. sambarius dar mini Simonas Daukantas. Ši šventė taip pat išnyko XX a. pr.[1]

Šventės pavadinimas reiškia „sunešimas, su(si)dėjimas“ (plg. skr. सम्भृत = sambhṛta „sunešta, surinkta“).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sambaris. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 619 psl.