Rytų Sibiro jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rytų Sibiro jūra žemėlapyje
Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų vaizdas iš kosmoso

Rytų Sibiro jūra (rus. Восточно-Сибирское море, jak. Илин Сибиирдээҕи байҕал) – Arkties vandenynui priklausanti jūra šiaurinėje Azijos dalyje. Vakaruose jos riba yra Naujojo Sibiro salos, o rytuose – Vrangelio sala. Vakaruose ribojasi su Laptevų jūra, o rytuose su Čiukčių jūra. Su Laptevų jūra jungiasi Dmitrijaus Laptevo, Eterikano ir Sanikovo sąsiauriais, su Čiukčių jūra – De Longo sąsiauriu. Plotas – 913 000 km². Gylis siekia 915 m.

Didžiausios įlankos: Čaūno užutėkis, Kolymos įlanka, Omulio užutėkis. Didžiausios salos: Naujojo Sibiro, Lokių, Ajonas.

Į jūrą įteka Indigirka, Kolyma, Alazėja. Jos sudaro dideles deltas. Jūros dugnas sąlyginai plokščias.

Vandens temperatūra vasarą 4–8 °C (šalia upių žiočių), 0–1 °C (atviroje jūroje), žiemą nuo -1,2 °C iki -1,8 °C. Druskingumas nuo 5 ‰ prie upių žiočių iki 20 ‰, o vakaruose iki 30 ‰. Didžiąją metų dalį Rytų Sibiro jūrą dengia ledas, vasarą pratirpsta tik pietinė dalis.[1] Potvynis vyksta kas pusė paros (aukštis iki 0,1 m).

Jūroje gaudomi jūrų vėpliai, ruoniai, žuvys (muksunas, navaga, alpinis šalvis ir kt.).

Pagrindinis uostas – Pevekas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская енциклопедия, 1983, 100 psl.