Rygos arkivyskupija (Livonija)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Archiepiscopatus Rigensis Rygos arkivyskupija | ||||
| Livonijos konfederacijos dalis (1435-1560) | ||||
| ||||
|
Antspaudas | ||||
 | ||||
| Sostinė | Ikškilė (iki 1198) Ryga | |||
| Kalbos | lotynų, vokiečių | |||
| Valdymo forma | Bažnytinė valstybė | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| Plotas | ||||
| - 1260 | 18 000 km² | |||
Rygos arkivyskupija (lot. Archiepiscopatus Rigensis, latv. Rīgas arhibīskapija) – bažnytinė valstybė, gyvavusi 1186–1561 m. dabartinėje Latvijoje. 1435–1561 m. buvo Livonijos konfederacijos dalis. Iki 1198 m. vadinta Livonijos vyskupija, iki 1255 m. – Rygos vyskupija.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Livonijos vyskupija įkurta 1186 m., pradedant Kryžiaus žygius į Pabaltijį ir nukariavus pirmąsias lyvių žemes. Tada buvo skirtas pirmasis vyskupas, Meinardas, kuris rezidavo Ikškilėje. Pačioje XII a. pabaigoje įkūrus Rygą, vyskupo rezidencija perkelta ten, o 1255 m. vyskupijos rangas paaukštintas iki arkivyskupijos.
Rygos arkivyskupija buvo laikoma svarbiausia Marijos žemės valda, o arkivyskupas – aukščiausiuoju visos konfederacijos valdovu. Nepaisant to, jis turėjo nuolat konkuruoti su kitomis Livonijos vyskupijomis, ir ypač – su Livonijos ordinu. Svarbiausi karai vyko 1394–1423, 1479–1492 m. 1435 m. vyskupija įsijungė į Livonijos konfederaciją.
1556 m. Ordinas nukariavo visas arkivyskupijos žemes, tačiau arkivyskupo pozicija išlaikyta. 1561 m. reformacijos įtakoje vyskupijos gyventojai perėjo į liuteronybę, ir vyskupija panaikinta. Jos teritorijas perėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ir iš jų suformuota sekuliari Livonijos kunigaikštystė.
Arkivyskupai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Livonijos vyskupai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1186–1196 – Meinhard
- 1196–1198 – Berthold
Rygos vyskupai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1199–1229 – Albert von Buxhövden
- 1229–1253 – Mikolaj von Nauen
Arkivyskupai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1253–1273 – Albert Suerbeer
- 1273–1284 – Jan von Lune
- 1285–1294 – Jan von Vechten
- 1294–1300 – Jan von Schwerin
- 1300–1302 – Isarnus Takkon
- 1304–1341 – Fryderyk von Pernstein
- 1341–1347 – Engelbert von Dolen
- 1348–1369 – Bromhold von Vyffhusen
- 1370–1374 – Zygfryd Blomberg
- 1374–1393 – Jan von Sinten
- 1393–1418 – Jan von Wallenrodt
- 1418–1424 – Jan Ambundi
- 1424–1448 – Henning Scharpenberg
- 1448–1479 – Sylwester Stodewescher
- 1479–1484 – vakavo
- 1484–1509 – Michal Hildebrand
- 1509–1524 – Jasper Linde
- 1524–1527 – Jan Blankenfeld
- 1528–1539 – Tomas Schoning
- 1539–1563 – Wilhelm Hohenzollern