Rygos arkivyskupija (Livonija)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Archiepiscopatus Rigensis Rygos arkivyskupija
Livonijos konfederacijos dalis (1435-1560)
← 1186 – 1561 m. →
Antspaudas
Vyskupijos teritorija (gelsva) 1260 m.
Sostinė	Ikškilė (iki 1198) Ryga
Kalbos	lotynų, vokiečių
Valdymo forma	Bažnytinė valstybė
Era	Viduramžiai
Plotas
- 1260	18 000 km²

Rygos arkivyskupija (lot. Archiepiscopatus Rigensis, latv. Rīgas arhibīskapija) – bažnytinė valstybė, gyvavusi 1186–1561 m. dabartinėje Latvijoje. 1435–1561 m. buvo Livonijos konfederacijos dalis. Iki 1198 m. vadinta Livonijos vyskupija, iki 1255 m. – Rygos vyskupija.

Istorija

Livonijos vyskupija įkurta 1186 m., pradedant Kryžiaus žygius į Pabaltijį ir nukariavus pirmąsias lyvių žemes. Tada buvo skirtas pirmasis vyskupas, Meinardas, kuris rezidavo Ikškilėje. Pačioje XII a. pabaigoje įkūrus Rygą, vyskupo rezidencija perkelta ten, o 1255 m. vyskupijos rangas paaukštintas iki arkivyskupijos.

Rygos arkivyskupija buvo laikoma svarbiausia Marijos žemės valda, o arkivyskupas – aukščiausiuoju visos konfederacijos valdovu. Nepaisant to, jis turėjo nuolat konkuruoti su kitomis Livonijos vyskupijomis, ir ypač – su Livonijos ordinu. Svarbiausi karai vyko 1394–1423, 1479–1492 m. 1435 m. vyskupija įsijungė į Livonijos konfederaciją.

1556 m. Ordinas nukariavo visas arkivyskupijos žemes, tačiau arkivyskupo pozicija išlaikyta. 1561 m. reformacijos įtakoje vyskupijos gyventojai perėjo į liuteronybę, ir vyskupija panaikinta. Jos teritorijas perėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ir iš jų suformuota sekuliari Livonijos kunigaikštystė.

Arkivyskupai

Livonijos vyskupai

• 1186–1196 – Meinhard
• 1196–1198 – Berthold

Rygos vyskupai

• 1199–1229 – Albert von Buxhövden
• 1229–1253 – Mikolaj von Nauen

Arkivyskupai

• 1253–1273 – Albert Suerbeer
• 1273–1284 – Jan von Lune
• 1285–1294 – Jan von Vechten
• 1294–1300 – Jan von Schwerin
• 1300–1302 – Isarnus Takkon
• 1304–1341 – Fryderyk von Pernstein
• 1341–1347 – Engelbert von Dolen
• 1348–1369 – Bromhold von Vyffhusen
• 1370–1374 – Zygfryd Blomberg
• 1374–1393 – Jan von Sinten
• 1393–1418 – Jan von Wallenrodt
• 1418–1424 – Jan Ambundi
• 1424–1448 – Henning Scharpenberg
• 1448–1479 – Sylwester Stodewescher
• 1479–1484 – vakavo
• 1484–1509 – Michal Hildebrand
• 1509–1524 – Jasper Linde
• 1524–1527 – Jan Blankenfeld
• 1528–1539 – Tomas Schoning
• 1539–1563 – Wilhelm Hohenzollern