Rugių šventė
Rugių šventė – šventė, kuri prasideda prasidėjus rugiapjūtei (apie liepos 25-26 d.). Su javais, ypač rugiais, susiję papročiai – vieni seniausių Lietuvoje. Jie susiję su Žemės, Saulės, Perkūno ir kitų pagoniškųjų dievybių garbinimu.
Rugiapjūtės papročiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prieš pradėdami rugiapjūtę senovės lietuviai iškilmingai eidavo į rugių lauką. Ten šeimininkė atsinešdavo duonos ir druskos. Moters reikšmė nuimant derlių anksčiau būdavo svarbiausia. Ji nupjaudavo pirmąjį pėdą (tris saujas) javų. Po to ji atsigręždavo į Saulę ir jai keletą kartų nusilenkdavo. Kiti palydos dalyviai tuo metu stovėdavo tylėdami. Po to javų pėdą („svečią“) dviejose ar trijose vietose perrišdavo (viršūnę surišdavo, o apatinę dalį perskirdavo į dvi ar tris dalis), parnešdavo namo ir sakydami žodžius „Atėjo svetys, vardu rugys“ pastatydavo jį į šventą kampą – krikštasuolę. Būdavo tikima, kad šis pėdas apsaugos namus nuo bado, ligų, kitų nelaimių.
Rugių dieną ugnyje būdavo deginamos trys arba devynios varpos. Žmonės taip dėkodavo Pergrūdžiui, Perkūnui, Saulei už subrandintą derlių. Kai kuriose Lietuvos vietose, atėjus vakarui, giedant sutartines, iškilmingai būdavo palydima saulė. Anot Simono Daukanto, senovėje lietuviai, prieš pradėdami pjauti rugius „ant kalnelio dėdavo akmenį aukojimui. Pats gaspadorius, išėjęs javų pjauti su šeimyna ar su talka, visi linksmindamys, jog jaunos duonos prilaukė. Visų pirma supjovęs gaspadorius pėdą pamovė ant šmaikščio ir padirvy pastatė”.[1]
Prasidėjus javapjūtei, už derlių būdavo padėkojama ir žemei. Dažniausiai toje vietoje, kur pradėdavo pjauti javus, iškasdavo duobelę, į ją padėdavo prapjovų duonos, paaiškindami, kad atsilyginama už tai, kad davė derliaus, ir užberdavo ją žemėmis. Po to apeigų dalyviai pasivoliodavo ant žemės kalbėdami: „Skalsa, skalsa, ū-ū-ū“, „Skalsa iš visų dvarų ir visų bagotyrių sueikit pas mus, skalsa, skalsa, ū ū ū“.
Prasidėjus darbymečiui, iš rugių pindavo Jievarą – rugių „kasą“, dainuodavo dainas apie jovarą – tikėta, kad jis lemia derlių.
Su rugiapjūtės papročiais siejamas ir vienas archajiškiausių – „Aukuro“ papročių, kurį jotvingių krašte užrašė S. Dvorakovskis. Anot jo, prasidėjus rugiapjūtei, žmonės į lauką atnešdavo plokščią akmenį ir padėdavo jį ant trijų atraminių akmenėlių. Per apeigas ant šio „stalelio“ būdavo dedamos aukos, apeiginis maistas, virš ugnies, kuri būdavo kūrenama šalia „stalelio“, kiek pasvilinta nedidelė varpų puokštelė.
Rugiapjūtės pabaigtuvių šventę papročių tyrinėtojai skirsto į penkias dalis: paskutinio pėdo pjovimas, Jievaro pynimas, vainiko pynimas, vainiko parnešimas ir įteikimas, vaišės (baigiantis javapjūtei, iš paskutiniųjų javų būdavo nupinamas vainikas, po to šį vainiką parnešdavo namo, įteikdavo šeimininkui, o šis vainiką pakabindavo šventame kampe vietoje senojo, kurį po to sudegindavo, vėliau vykdavo vaišės, kuriose dalyvaudavo visi, kas padėjo nuimti derlių).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Rugių diena Archyvuota kopija 2016-03-09 iš Wayback Machine projekto.