Ruderalai
Ruderalai arba ruderaliniai augalai (lot. rudus – 'sugriuvusių namų laužas, šiukšlės') – tokios augalų rūšys, kurios įsikuria antrinėse antropogeninės kilmės buveinėse: prie šiukšlių ir kitų atliekų sankaupų, prie pastatų, patvoriuose, geležinkelių ir plentų šalikelėse, apleistuose dirvonuose, dykvietėse, griuvėsiuose, taip pat mindžiojamose vietose[1]. Dažniausiai tai nuošalios, derlingos vietos, kur dėl žmogaus veiklos prisikaupę daugiau organinės kilmės atliekų.[2] Nemaža dalis ruderalų yra azotamėgiai (nitrofiliniai) augalai.[2]
Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Daugelis ruderalinių augalų nuolat patiria mechaninį gyvulių ar žmonių poveikį. Ruderalams būdingi aukšti, tvirti stiebai ir stambūs lapai, neretai jie sudaro tankius sąžalynus. Stiebai neretai su dygliais, pavyzdžiui, dirvinė usnis (Cirsium arvense), garbiniuotasis dagys (Carduus crispus). Kartais dygūs būna augalų žiedynai, pavyzdžiui, varnalėšos (Arctium) arba dagišiaus (Xanthium). Daugelis turi nuodingų medžiagų, pavyzdžiui, dėmėtoji mauda (Conium maculatum), juodoji drignė (Hyoscyamus niger) ir kt. Mindomų vietų ir ruderalinių augalų sėklas su skristukais platina vėjas, o vaisiai kabliškomis išaugomis ar gleivėmis prikimba prie gyvūnų galūnių, kūno paviršiaus, žmonių apavo, drabužių, transporto priemonių.[2]
Ruderalai ir fitoindikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viena iš antropogenizuotų vietovių ypatybių yra didesnė įvairių medžiagų koncentracija, tarp jų nitratų, sunkiųjų metalų, sieros, aliuminio junginių. Dėl savo polinkio augti daugiau užterštose teritorijose ruderalai gali būti naudojami fitoindikaciniuose tyrimuose. Lietuvoje daug fitoindikacinių tyrimų atlikta prie svarbiausių gamyklų kaip AB „Achema“, AB „Mažeikių nafta“ ir kt. bei geležinkelio, didžiųjų greitkelių pakraščiuose bei miestuose, jų sąvartynuose, ir viena iš augalų grupių, naudojamų šiems tyrimams buvo ruderaliniai augalai.[3]
Lietuvos ruderalų rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietiniai augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L.)[4]
- Baltažiedė notrelė (Lamium album L.)
- Vienametė miglė (Poa annua L.)
- Paprastoji takažolė (Polygonum aviculare L.)
- Paprastoji varnalėša (Arctium tomentosum Mill.)
- Paprastasis kietis (Artemisia vulgaris L.)
- Dirvinė usnis (Cirsium arvense (L.) Scop.)
- Dygioji usnis (Cirsium vulgare (Savi) Ten.)
- Garbiniuotasis dagys (Carduus crispus L.)
Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis) - Vaistinė česnakūnė (Alliaria petiolata (M. Bieb.) Cavara & Grande)
- Paprastoji bitkrėslė (Tanacetum vulgare L.)
Svetimžemiai augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis L.)
- Kanadinė konyza (Conyza canadensis (L.) Cronquist )
- Bevainikė ramunė (Matricaria discoidea DC.)
- Šiurkštusis burnotis (Amaranthus retroflexus L.)
- Dvimetė nakviša (Oenothera biennis L.)
Nuodingi augalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Dėmėtoji mauda (Conium maculatum L.)
- Juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ JANKAUSKAITĖ, Rasa. „Vaistinės česnakūnės (Alliaria petiolata ((M. bieb.) Cavara et grande) biologinės, ekologinės charakteristikos“, magistrantūros studijų baigiamasis darbas. Kaunas: Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2010. 14 psl.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Tupčiauskaitė, J. „Botanikos mokomoji lauko praktika“ [interaktyvus]. Vilnius, 2012. 106 psl. [žiūrėta 2020 m. kovo 2 d.].
- ↑ KUPČINSKAITĖ, Eugenija. „Aplinkos fitoindikacija“, bendrasis vadovėlis aukštosioms mokykloms. Kaunas, 2011. 297–305, 622 psl.
- ↑ GUDŽINSKAS, Zigmantas. Ruderaliniai augalai, Visuotinė Lietuvių enciklopedija [interaktyvus], 2018. [žiūrėta 2023m. kovo 24 d.]