Rotoskopija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Fleišerio rotoskopo patento brėžinys. Dailininkas piešia ant permatomo molberto, ant kurio iš dešinėje esančio kinoprojektoriaus krenta nufilmuoto filmo kadrų projekcija.

Rotoskopija – animacijos technika, kurioje animatorius ant jau nufilmuotos videomedžiagos, kadras po kadro įpiešia animaciją. Pradžioje, animatoriai perpiešdavo vaizdą, matomą ant matinio stiklo plokščių ant kurių krisdavo nufilmuoto filmo kadrų projekcija, būtent ši projekcijos technika ir buvo vadinama rotoskopu, šiais laikais visa tai yra kompiuterizuota.

Vizualiųjų efektų pramonėje terminas angl. rotoscoping reiškia rankiniu būdu filmuotos medžiagos sukuriamą elemento kaukę, kuri, pvz., gali būti panaudojama kaip naujas fonas jau nufilmuotai medžiagai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši technika buvo išrasta animatoriaus, iliustratoriaus, rašytojo ir išradėjo Max Fleischer. Ją jis panaudojo kurdamas technologiškai novatoriškas „Out of the Inkwell“ (1915 m.) animacines serijas. Kuriant animacines serijas apie klouną „Koko the Clown“, Maksui padėjo jo brolis Dave Fleischer, apsirengęs klauno kostiumu jis atlikdavo choreografinius judesius, kurie padėjo pasiekti realistiškus klauno judesius perpiešiant per rotoskopą. Rotoskopavimo metodas buvo užpatentuotas 1917 metais.

Vėliau Maksas Fleišeris panaudojo šį rotoskopavimo metodą ir kitiems savo animaciniams serialams, geriausiai žinomi – „Cab Calloway“ pasirodymai trijose „Betty Boop“ animacijose 4 XX a. dešimtmečio pradžioje ir Guliverio animacijoje „Guliverio kelionės“ (1939 m.). Didžiausią įspūdį rotoskopavimo technika paliko trumpametražinėse animacinėse serijose apie Supermeną, sukurtose 5 dešimtmeti, kai buvo sukurti labai realistiški Supermeno ir jo animacinių herojų kūno judesiai, tuo metu kiti tradiciniai to meto multifilmai judesių realistiškumu neprilygo.

Leon Schlesinger Productions“, sukūrusi kino kompanijai „Warner Bros.“ animacines komedijas „Looney Tunes“ ir „Beprotiškos melodijos“, kai kurioms scenoms pavaizduoti taip pat pasitelkė rotoskopavimo technika.

Voltas Disnėjus ir jo animatoriai taip pat pasitelkė šį metodą 1937 metais kuriant „Snieguolę ir septynis nykštukus“. Nuo to laiko rotoskopavimas buvo pradėtas naudoti daugiau išanalizuoti žmonių ir gyvūnų judesius, nei ištikro perpiešti kontūrams.

Kinai pasitelkė rotoskopavimo techniką, išleisdami pirmąjį animacinį filmą „Princess Iron Fan“ (1941 m.), kuris buvo išleistas per ypatingai sunkias sąlygas antrojo Kinijos-Japonijos ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Nuo vėlyvojo XX a. 4-tojo dešimtmečio iki 6 dešimtmečio rotoskopavimo technika buvo naudojama ir Sovietų Sąjungoje išreikšti socialistiniam realizmui, ji buvo žinoma kaip „Ekleras“. Dažniausiai naudota pasakų ar eilėraščių adaptacijoms, kaip, pvz., „Naktis prieš Kalėdas“ ar „Žvejo ir žuvies pasaka“. Tik 7-to dešimtmečio pradžioje Chruščiovo eros atšilimo periodu, animatoriai pradėjo tyrinėti kitokią rotoskopavimo estetiką.

Rotoskopavimą panaudojo ir „The Beatles“ kurdami animacį filmą „Yellow Submarine“, technika labiausiai pastebima „Lucy in the Sky with Diamonds“ epizoduose. O Martinas Skorsezė panaudojo rotoskopavimą užmaskuoti panosyje kabančiam kokainui iš Neil Young’o kairės šnervės roko dokumentikos filme „The Last Waltz“.

Ralph Bakshi plačiai naudojo rotoskopavimą animuotuose filmuose „Wizards“ (1977 m.), „The Lord of the Rings“ (1978 m.), „American Pop“ (1981 m.) ir „Fire and Ice“ (1983 m.). Kuriant filmą „Wizards“ jam pritrūko 50.000$, tad jis kreipėsi į „20th Century Fox“ studiją paramos, bet kadangi jie biudžeto padidinti nesutiko, Bakshi nusprendė kovos epizodus užbaigti rotoskopavimo technika.

Rotoskopavimas taip pat panaudotas „Heavy Metal“ (1981 m.), „What Have We Learned, Charlie Brown?“ (1983 m.) ir „It’s Flashbeagle, Charlie Brown“ (1984 m.); trijuose muzikos grupės a-ha klipuose: „Take On Me“ (1985 m.), The Sun Always Shine on T.V.” (1985 m.) ir „Train of Throught“ (1986 m.); Don Bluth’o animacijoje „The Secret of NIMH“ (1982 m.), „An American Tail“ (1986 m.) ir „Titan A.E.“ (2000 m.); taip pat Nina Paley „Sita Sings the Blues“ (2008 m.).

Rotoskopavimas geriausiai žinoma kaip technika, suteikianti didesnio biudžeto animaciniams filmukams tikrumo pojūtį, Amerikos animacijos kompanija „Filmaiton“ atvirkščiai naudojo šią technika pigesnio biudžeto animacinėms TV serijoms, panaudodamos rotoskopuotas kūno judesio scenas keliuose animacijose (pvz., „Tarzan: Lord of the Jungle“, „Flash Gordon“, „Blackstar“, „He-Man and the Masters of the Universe“ ir t. t.).

„Smoking Car Productions“ 1994 metais kurdama videožaidimą „The Last Express“ sukūrė skaitmeninį rotoskopavimo procesą ir užpatentavo Amerikoje kaip skaitmeninės multiplikacijos ir animacijos kūrimo procesą. Žaidimas sukurtas Jordan’o Mechner’io, kuris ir iki to naudojo rotoskopavimo techniką, kurdamas senesnius žaidimus, tokius kaip „Karateka“ ir „Prince of Persia“.

1990-ųjų viduryje Bobas Sabistonas, animatorius ir kompiuterių mokslininkas veteranas MIT Media Lab, sukūrė interpoliacinį rotoskopavimą procesą, rotoskopavimo procesą su kompiuterio pagalba, kurį panaudojo kuriant trumpametražį filmuką „Snack and Drinks“, laimėjusį apdovanojimus. Prodiuseris Richard Linklater įdarbino Sabistoną ir jo programinę įrangą Rotoshop kuriant pilnametražį filmą „Waking Life“ (2001 m.) ir „A Scanner Darkly“ (2006 m.). Linklateris buvo pirmasis prodiuseris, panaudojęs rotoskopavimo procesą pilnametražio filmo kūrime. Vėliau Sabistono rotoskopavimo metodą panaudojo Charles Schwab reklamos kampanijoje „Talk to Chuck“ 2005–2008 metais.

2013 metais anime „The Flowers of Evil“ buvo labai sukritikuotas, kad naudojo rotoskopavimo techniką, nes anime stipriai skyrėsi nuo mangos. Tačiau už garsią kritiką anime laimėjo Anime News Network laimėjimą už iššauktą didžiausią pradinę reakciją.

Technika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši arklio animacija atlikta rotoskopo technika pagal E. Muybridge nuotraukas, darytas XIX a.

Perpiešiant rotroskopavimo metodu kadras iš kadro linijos perpiešiamos nevisiškai toje pačioje vietoje, tai sukelia „verdančios“, judančios, besikratančios linijos įvaizdį. Išvengti šios linijos judėjimo reikalauja didelio animatoriaus sugebėjimo taisyklingai perpiešti, tačiau kartais „virimo“ judančios linijos stiliaus efektas kuriamas specialiai padidinti surrealia kokybę, kaip, pvz., muzikos vaizdo klipe „Take On Me“ ir animuotose serijose „Delta State“. Pats pirmasis animuotas muzikos klipas „Routine Day“ taip pat buvo rotoskopuotas, jis buvo sukurtas Al Guest ir Jean Mathieson grupei Klaatu, naudojat sudengiančias, persišviečiančias linijas, kurios davė sapno pojūtį. Ta pati technika buvo panaudota ir Kansas muzikos videoklipe „All I Wanted“.

Rotoskopingas (trumpinamas kaip „roto“) dažnai naudojamas metodas vizualiems efektams tikruose filmuose išgauti. Perpiešiant siluetą (kaukę) sukuriamas objektas, kurį galima perkelti į kitą sceną, foną (panaši technika kaip mėlynas ar žalias ekranas). Nors mėlynas ar žalias ekranas padarė objekto perkėlimą ant kito fono kur kas lengvesnį, tačiau rotoskopavimas vis dar žaidžia didelę rolę vaizdo efektų gamyboje. Rotoskopavimui skaitmeninėje srityje dažnai padeda judesių sekimo (angl. motion tracking) ir angl. onion-skinning programinės įrangos.

Rotoskopavimas taip pat buvo naudojamas sukurti vizualiems efektams, kaip, pavyzdžiui, švytėjimas, kurį padėdavo sukurti „kaukės“ ir rotoskopuotos linijos. Vienas iš klasikinių pavyzdžių – „Žvaigždžių karai“, kuriuose rotoskopavimas buvo naudotas kuriant švytinčius kardus, kiekviename kadre apibrėžus kardus, jie buvo padidinami ir pridedamas švytėjimas.