Triptikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džovanio Belinio triptikas
Vitražo triptikas

Triptikas (gr. triptychos 'trigubai sudėtas') [1] – tai viršutinė puošnaus altoriaus dalis iš 3 paveikslų, iš kurių vidurinysis yra nejudantis, šoniniai gali būti varstomi; meno kūrinio (tapybos, grafikos, skulptūros) kompozicija iš 3 dalių; 3 panašios kompozicijos, artimos viena kitai siužetu, tema, idėja.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Triptikų taikymo mene pradžia laikomas ankstyvasis krikščioniškasis viduramžių menas – tuomet tai buvo paplitusi paveikslų, kabinamų prie bažnyčių altorių, kūrimo praktika. Jais buvo puošiamos sienos aplink altorius Europoje ir tolesniuose kraštuose. Savo darbais šiuo stiliumi garsėjo bažnytinio vitražo meistrai. Žymūs to meto tapytojai, skulptoriai savo darbuose taip pat naudojo triptiką.

Pavyzdžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tapybos triptikas
Raigardo slėnis M. K. Čiurlionio triptike

Tapyboje triptikais garsėjo M. K. Čiurlionis: „Fantazija“, „Vasara“, „Raigardas“, „Pasaka“, „Mano kelias“, „Karalaičio kelionė“, „Rex“.

Triptiko muzikoje [2] pavyzdžiai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]