Pereiti prie turinio

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė
2023 m.
Gimė 1984 m. sausio 2 d. (40 metų)
Kaunas
Tėvai Eligijus Morkūnas
Teodora Morkūnienė
Sutuoktinis (-ė) Mindaugas Mikulėnas
Vaikai Antanas Mikulėnas
Mirga Mikulėnaitė
Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrė
(I. Šimonytės ministrų kabinetas)
Ėjo pareigas 2024 m. birželio 27 d. -
dabar
Ankstesnis Gintautas Jakštas
Seimo narė
Ėjo pareigas 2016 m. lapkričio 14 d. – 2020 m. lapkričio 13 d.

2020 m. lapkričio 13 d. –
dabar

Pareigos Seimo narė, Švietimo, mokslo ir sporto ministrė
Partija TS-LKD
Išsilavinimas LMTA, VDA
2012 m.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (g. 1984 m. sausio 2 d. Kaune) – Lietuvos politikė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2002 m. baigė Kauno J. Naujalio muzikos gimnaziją, 2006 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, fortepijono klasę, bakalaurė. 2008 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė UNESCO katedros Kultūros vadybos ir kultūros politikos specialybę, magistrė.[1]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užaugo etnografų šeimoje. Abu Tėvynės sąjungos nariai nuo 1993 m., steigėjai, Sąjūdžio dalyviai, Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse kūrėjai ir darbuotojai. Tėvas – Eligijus Morkūnas, mokslų daktaras, vietos savivaldos politikas (2 kadencijas Kaišiadorių rajono Kaišiadorių rajono tarybos narys). Motina – Teodora Morkūnienė. Prosenelis – Antanas Morkūnas, nuo 1924 m. Kėdainių burmistras.

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 2001 m. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narė, nuo 2006 m. TS (LK) tarybos narė; nuo 2002 m. – Jaunųjų konservatorių lygos narė (JKL), nuo 2003 m. iki 2006 m. JKL valdybos narė, nuo 2006 iki 2007 m. JKL pirmininkė, nuo 2009 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumo narė, 2013-2015 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Jaunimo bendruomenės pirmininkė.[1]

Nuo 2005 iki 2008 m. Seimo narių padėjėja-sekretorė TS-LKD frakcijoje. 2008-2009 m. užsienio reikalų ministro]] Vygaudo Ušacko patarėja.

2009 m. birželio 7 d. išrinkta į Europos Parlamentą rinkimus laimėjusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) sąraše, kuriame buvo įrašyta 4 numeriu (į EP rinkiminį sąrašą iškėlė TS-LKD Politikos komitetas). 2009-2014 m. Europos parlamente buvo Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narė, dirbo energetinės nepriklausomybės, istorinės atminties puoselėjimo srityse, inicijavo Baltijos kelio alėjos atsiradimą Europos parlamento rūmuose, teikė pasiūlymus dėl Ignalinos atominės elektrinės finansavimo, Astravo atominės elektrinės statybų stabdymo.

2015 m. politikė dalyvavo naujuose rinkimuose į Seimą Žirmūnų apygardoje. Po dviejų turų surinkusi 41,98 % dalyvavusių rinkėjų balsų R. Morkūnaitė-Mikulėnienė pralaimėjo Šarūnui Gustainiui.[2]

Nuo 2015 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pavaduotoja.

Nuo 2016 m. Seimo narė. 2020 m. išrinkta Seimo nare Pilaitės-Karoliniškių rinkimų apygardoje, kur laimėjo prieš ministrą pirmininką S. Skvernelį.[3]

2016–2020 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seimo seniūno pavaduotoja, 2020-2024 biržėlio 27d. m. – seniūnė.

2024 Birželio 27 d. Prezidentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 9 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės teikimu, pasirašė dekretą, kuriuo paskyrė Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę švietimo, mokslo ir sporto ministre [4]

Visuomeninė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kovų už laisvę atminimo asociacijos „Neužmiršk“ pirmininkė (nuo 2014 m.), Europos atminties ir sąžinės platformos Globėjų valdybos narė (nuo 2013 m.), tarptautinio projekto „Apgink Baltijos jūrą, kol ne vėlu“ koordinatorė (nuo 2007 m.). R. Morkūnaitės-Mikulėnienės iniciatyva išleista knyga lietuvių ir anglų kalbomis.[5]

Vizualinių menų aplinkos apsaugos ir ekologijos konkurso, kuriame dalyvavo įvairių ugdymo įstaigų bendruomenės, „Žaliasis kodas“ iniciatorė ir globėja.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]