Antrasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulkas
| 2-asis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulkas | |
|---|---|
| Veikimo laikas | 1918-1940 |
| Valstybė |  Lietuva
|
| Lojalumas | Lietuvos Respublika |
| Rūšis | pulkas |
| Yra dalis | Tarpukario Lietuvos kariuomenė |
| Vadovybė | |
| pirmas vadas | pulkininkas Pranas Liatukas |
| paskutinis vadas | pulkininkas Antanas Špokevičius |
Antrasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulkas, Antrasis pėstininkų pulkas – 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės karinis dalinys.
Formavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pradėtas formuoti 1918 m. gruodžio 5 d. Vilniuje, čia į pulką įstojo ir pirmieji savanoriai. Tačiau iš rytų artėjo bolševikai, todėl pulko branduolys, trys karininkai ir du kareiviai bei pulko vadas Vincas Grigaliūnas-Glovackis 1919 m. išvakarėse persikėlė į Kauną ir įsikūrė trijuose viešbučio „Europa“ kambariuose.[1] Vokiečiai trukdė formuoti pulką, bet sausio viduryje vis dėlto atidavė jam kareivines Aukštojoje Panemunėje. Pulko karininkai važinėjo po Suvalkiją ir kvietė savanorius. 1919 m. vasario mėn. pradžioje pulke jau buvo 50 karininkų ir 1262 kareiviai, bet jie turėjo vos 420 šautuvų ir nė vieno kulkosvaidžio. Nebuvo ir kariškos aprangos, savanoriai gaudavo tik uniforminę kepurę, dėvėjo nuosavus drabužius, buvo maitinami gana prastai. Savanorių apmokymas buvo trumpas, nes priešas jau grasino užimti laikinąją sostinę Kauną.
Lietuvos nepriklausomybės kovos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karas su bolševikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš Prienų pusės kilo bolševikų grėsmė Kaunui, todėl vasario 8 d. du šimtai pulko vyrų išvyko į frontą ir netrukus susiėmė su priešais ties Jieznu. Pirmosios kautynės buvo nesėkmingos dėl jėgų ir patirties stokos. Be to, pulko karininkas Cetuchinas savo būrį nuvedė tiesiai pas bolševikus. Nuostoliai dideli: 18 žuvo, 33 pateko į nelaisvę. Tačiau po kelių dienų, sulaukę pastiprinimo, pėstininkai Jiezną užėmė ir bolševikų puolimą šia kryptimi sustabdė.
1919 m. gegužės – rugpjūčio mėn. kartu su kitomis dalimis įeidamas į Panevėžio grupės sudėtį dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais ties Žasliais, Kėdainiais, Ramygala, Obeliais. Tose kovose pulkas buvo padalintas į 3 batalionus bei turėjo jau 63 karininkus, beveik 2000 kareivių, 20 kulkosvaidžių. Panevėžį teko vaduoti du kartus, gegužės 19 ir 21 d., atkaklios kautynės vyko dėl Kupiškio. Kai mūšiai persikėlė į Latvijos teritoriją, šlubuojant tiekimui kovos vyko ypač sunkiai, krito karių kovinė dvasia. Tačiau rugpjūčio mėn. kovos baigėsi, Lietuvoje bolševikų nebeliko.
Kovose su bermontininkais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1919 m. lapkričio – gruodžio mėn. pulkas, kuris tada turėjo 2200 karių ir 40 karininkų, dalyvavo kovose su bermontininkais, Radviliškio kautynėse kartu su Pirmuoju pėstininkų pulku užėmė Radviliškį. Šiame fronto ruože kovojęs pulko pirmasis batalionas buvo pats silpniausias, jame buvo daug naujokų. Kad ir veikdamas labai narsiai, nepajėgė nugalėti bermontininkų pasipriešinimo, nors ne kartą kilo į ataką, patyrė daug aukų: žuvo jauni karininkai S. Oželis ir P. Urbakonis, 13 kareivių, 52 buvo sužeisti, tarp jų ir bataliono vadas Jonas Motiejūnas-Valevičius. Tik kai į pagalbą atėjo pirmasis pėstininkų pulkas, bermontininkai pasitraukė. 1919 m. gruodžio 5 d. pulkas gavo oficialų vardą. Ši diena tapo pulko švente (nuo 1936 m. pulko šventė lapkričio 21 d.).
Lenkijos–Lietuvos karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1920 m. rugpjūčio – lapkričio mėn. nesėkmingai kovėsi su Lenkijos kariuomenės daliniais ties Seinais, Giedraičiais.
Iš viso per Nepriklausomybės karą žuvo 11 karininkų ir 111 kareivių.
Per tarpukarį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Taikos meto nuolatinė pulko dislokacijos vieta – Šančiai (Kaunas) ir Jonava. 1926 m. liepos mėn. už nepriklausomybės kovas pulkui įteikta 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus vėliava su užrašu „Tėvynės meilė tebus mums vadovas“.
Pulko likvidavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
TSRS okupavus Lietuvą 1940 m. liepos 25 d. panaikintas pulko oficialus vardas. Lietuvos liaudies kariuomenę inkorporavus į Raudonąją armiją pulkas išformuotas.[2]
Pulko tradicijų paveldėjimas dabartinėje Lietuvos Respublikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po 1993 m. atkurtoje Lietuvos kariuomenėje Antrojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko tradicijas perėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas, dislokuotas Rukloje, Jonavos rajone.
Pulko vadai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pranas Liatukas
- Vincas Grigaliūnas-Glovackis
- 1920 m. kovo 17 d. Jonas Laurinaitis
- 1922 m. rugsėjo 20 d. Jonas Petruitis
- 1927–1928 m. Bronius Ivanauskas
- 1928–1934 m. Julius Čaplikas
- 1934 m. Juozas Tumas
- Antanas Špokevičius
Karininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Petras Ciunis – 1939–1940 m. 2 kuopos vadas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ [1]Jonas Rudokas. Giedraičių karžygiai. Veidas – 2007.05.10 Archyvuota kopija 2008-02-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vytautas Jasulaitis. Antrasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo pulkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 772 psl.