Prigimtinė teologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Prigimtinė teologijafilosofijos šaka, nagrinėjanti religinius dalykus, remdamasi prigimtinėmis žmogaus galiomis (pavyzdžiui, protu), neatsižvelgdama į apreiškimą ar kokias nors ypatingas galias (pavyzdžiui, telepatiją).[1] Ji nagrinėja Dievo buvimą ir jo atributus.[2]

Vakaruose diskusijos apie prigimtinę teologija buvo aktyviausios brandžiaisiais viduramžiais (XII – XIV a.) bei apšvietos laikotarpiu (XVII – XVIII a.).[1] XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje stebimas naujas diskusijų apie prigimtinę teologiją pagyvėjimas.[1]

Dievo buvimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dievo buvimą grindžiantys prigimtinės teologijos argumentai skirstomi į a priori argumentus, kurie nesiremia empirinėmis prielaidomis ir a posteriori argumentus, kurie jomis remiasi.

A priori argumentams priskiriami ontologiniai argumentai (pavyzdžiui, pasiūlyti Anzelmo Kenterberiečio ar Gotfrido Leibnico), argumentas iš būtinų tiesų, argumentas iš galimybės.[1] A posteriori argumentams priskiriami kosmologiniai argumentai, teleologiniai argumentai, argumentas iš religinio potyrio.[1]

Vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie filosofai (racionalistai) laiko, kad leistina tikėti tik tomis religinėmis tiesomis, kurios yra prigimtinės teologijos išvados.[1] Kiti (hibridistai) laiko, kad prigimtinės teologijos argumentai gali pagrįsti kai kurias religines tiesas, bet kitomis reikia tikėti be prigimtinės teologijos argumentų.[1] Pavyzdžiui, tai yra Katalikų Bažnyčios pozicija, atstovaujama Augustino, Anzelmo Kenterberiečio ar Tomo Akviniečio.[1]

Nepritariantys prigimtinei teologijai filosofai irgi gali būti suskirstyti į kelias grupes. Vieni yra fideistai, manantys, kad religinėmis tiesomis reikia tikėti be prigimtinės teologijos argumentų.[1] Kiti yra agnostikai, manantys, kad prigimtinės teologijos argumentai nepagrindžia religinių tiesų ir dėl to atsisakantys tikėti Dievo buvimu ar nebuvimu.[1] Trečia grupė – ateistai, manantys, kad yra priežasčių atmesti visas religines tiesas.[1]

Prigimtinė teologija skirtingai vertinama ir skirtingų religijų. Pavyzdžiui, katalikai ar šiitai ją vertina palankiau už protestantus ar sunitus.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 Chignell, Andrew and Pereboom, Derk, "Natural Theology and Natural Religion", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Fall 2015 Edition), Edward N. Zalta (ed.), [1])
  2. James Brent „Natural Theology“, iš „The Internet Encyclopedia of Philosophy“, ISSN 2161-0002, [2]