Prieštankinė mina
Prieštankinė mina (angl. anti-tank mine, AT mine; rus. противотанковая мина) – sausumos mina, skirta naikinti ar pažeisti tankus ar kitas šarvuotas kovos mašinas, taip pat kitokią panašią techniką.
Lyginant su priešpėstinėmis minomis prieštankinės minos turi galingesnius sprogstamosios medžiagos užtaisus, o sprogdikliai tokie, kad suveiktų tik nuo sunkių mašinų. Kartais gali turėti įtaisus, neleidžiančius išminuoti.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
JAV pilietinio karo metais konfederatai panašias minas naudojo prieš traukinius. Žinoma, kad taip buvo sunaikinti du traukiniai.[1]
Pirmasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios prieštankinės minos buvo improvizuota kovos priemonė prieš pirmuosius britų panaudotus tankus. Pradžioje tai buvo žemėje įkasti fugasiniai artilerijos sviediniai sprogdikliais į viršų. Vėliau buvo specialiai sukurtos minos, pvz., Flachmine 17. Ši buvo paprasta medinė dėžė su sprogstamąja medžiaga, kuri būdavo detonuojama nuotoliniu būdu ar nuspaudžiamuoju sprogdikliu. Karo pabaigoje (Saint-Mihiel, Trečiasis Aisne, Selle mūšiai, Meuse-Argonne puolimas) 15 % sunaikintų ir sugadintų JAV tankų nukentėjo nuo vokiečių minų.
Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1924 m. Tarybų Sąjunga sukūrė pirmą savo prieštankinę miną EZ-1. Ši konstruktorių Jegorovo ir Zelinskio sukurta mina turėjo 1 kg sprogstamosios medžiagos užtaisą, kurio užtekdavo tų laikų tankų vikšrams nutraukti.
Vokietijoje pirma tikra prieštankinė mina Tellermine 29 į ginkluotę buvo priimta 1929 m. Tai buvo 30 cm skersmens diskas su 5 kg sprogstamosios medžiagos užtaisu. 1935 m. buvo sukurta antra prieštankinė mina Tellermine 35.
Ispanijos pilietiniame kare prieštankines minas naudojo abi pusės. Respublikonai rinkdavo nacionalistų prieštankines minas ir naudojo prieš nacionalistus. Dėl šios priežasties buvo sukurti prieštankinių minų įtaisai nuo išminavimo.
Žiemos karo metu irgi plačiai naudojo prieštankines minas.
Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija naudojo prieštankines lėkštines minas (vok. Tellermine), kurių pirmieji modeliai buvo sukurti tarpukario metais, pirmasis - 1929 m. Keli jų variantai turėjo stačiakampius korpusus.
Karo metais naudojo kapšinius užtaisus (angl. satchel charge), lipniąsias granatas (angl. sticky bomb) ir magnetines minas, kurie buvo skirti kovai su tankais, bet nėra minos, nes nėra dedami į gruntą ar ant jos, jie nesprogdinami nuotoliniu būdu ar nuspaudžiamaisiais sprogdikliais. Hokinso granatos (vok. Hawkins mine) buvo britų prieštankiniai ginklai, kuriuos buvo galima naudoti kaip minas (padėjus ant žemės pervažiuojantis tankas paveikdavo traiškomąjį sprogdiklį) ar kaip granatas (sviedžiant į tanką buvo naudojamas delstinis sprogdiklis).
Karo metais buvo sukurtos ir kumuliacinės minos, pvz., vokiečių Hohl-Sprung mine 4672. Tobuliausia vokiečių prieštankinė mina buvo mažametalė mina Topfmine.
Forma nuo lėkštinių minų skyrėsi strypinės minos, pvz., vokiečių Riegel mine 43 ir italų mina B-2. Šių minų ilgi korpusai didino tikimybę, kad mašina ant jos užvažiuos. Minos B-2 viduje yra daug kumuliacinių užtaisų, kurie sprogdami turi sustabdyti tanką (judrumo sunaikinimas) nutraukiant vikšrus. Pasiremiant šia mina buvo sukurta britų strypinė mina L9 Bar Mine.
Šiuolaikinės prieštankinės minos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kuriant šiuolaikines prieštankines minas šios buvo tobulinamos šiomis kryptimis:
- efektyvesni užtaisai (galingesnė sprogstamoji medžiaga, kumuliaciniai užtaisai),
- korpusai ne iš juodųjų metalų, kad minos būtų sunkiau aptinkamos,
- nauji minų dėjimo būdai (iš orlaivių, naudojant artileriją),
- tobulesni sprogdikliai (suveikiantys nuo grunto virpesių, naudojant kelias dirginimo modas),
- tobulinant įtaisus nuo išminavimo.