Kriauklė (santechnika)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Kitos reikšmės – Kriauklė (reikšmės).
Kriauklė santechnikoje – dubens pavidalo įrenginys, paprastai naudojamas rankų, veido arba nedidelių daiktų, pavyzdžiui, daržovių, indų, smulkių skalbinių plovimui.
Kriauklės paprastai turi čiaupą, iš kurio teka karštas arba šaltas vanduo. Taip pat jie paprastai turi skylę, sujungtą su kanalizacijos vamzdžiu, vandeniui iš kriauklės nutekėti. Pati skylė gali turėti filtrą šiukšlėms ir/arba automatinio vandens nutekėjimo stabdymo mechanizmą bei vandens persipildymo apsaugos įrenginį (pavyzdžiui, papildomą skylutę aukščiau). Kriauklėse gali būti integruoti padėkliukai muilui, indų džiovykla ir kiti priedai.
Medžiagos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kriauklių gamyboje naudojamos įvairios medžiagos. Į jas įeina:
Nerūdijantis plienas paprastai naudojamas virtuvėje ir komerciniams tikslams[1], nes iš šios medžiagos pagamintos kriauklės atspindi gerą santykį tarp kainos ir patogumo, patvarumo ir valymo paprastumo. Nerūdijančio plieno kriauklės nebus pažeistos nuo karščio ar šalčio ir yra atsparios smūgiams. Vienas iš trūkumų, sąlygojamas plono metalo, yra didesnis triukšmingumas už kitų medžiagų kriaukles, tačiau geresnės kriauklės yra padengiamos vibraciją slopinančia medžiaga kriauklės apačioje.
Porcelianas ant ketaus yra populiari medžiaga virtuvėje ir vonios kriauklėse. Būdamos sunkios ir patvarios, gali būti gaminamos įvairiomis formomis ir įvairių spalvų. Kaip ir nerūdijančio plieno kriauklės, jos yra atsparios šaltiems ir karštiems objektams, tačiau kadangi porcelianas yra stiklas, jos gali būti pažeistos stipriais smūgiais. Kai paviršius tampa pažeistas, ketus pradeda rūdyti, atskeldamas daugiau porceliano. Per stiprus valymas gali pakenkti paviršiui, sąlygodamas didesnį nešvarumų kaupimąsi. Emaliuotas plieno kriauklės yra panašios, bet mažiau grublėtos ir pigesnės.
Kietos keramikinės kriauklės turi daugumą tokių pačių charakteristikų kaip ir porcelianinės, tačiau be pavojaus sugadinti paviršių, kuris privestų prie jo korozijos.
Plastikinės kriauklės būna kelių pagrindinių formų:
- Nebrangios kriauklės, pagamintos iš termoplastiko. Jos paprastai gilios ir nepritvirtintos, naudojamos skalbyklose. Joms gali pakenkti karšti ir aštrūs objektai. Pagrindinis šių kriauklių privalumas yra nedidelė jų kaina.
- Aukštos klasės akrilo kriauklės tampa gana populiarios, nors jos gali būti lengvai pažeidžiamos sunkiais daiktais, pavyzdžiui, valant iš ketaus pagamintą keptuvę.
- Plastikinės kriauklės gali būti pagamintos iš vadinamų Solid Surface medžiagų. Jos yra patvarios, patrauklios, tačiau gali būti pažeistos karštais daiktais. Kartais įmanoma pažeistas vietas nuvalyti švitriniu popieriumi.
Muilo akmens kriauklės vienu metu buvo įprastos, tačiau šiuo metu paprastai naudojamos tik labai aukštos klasės taikymuose arba ten, kur reikia atsparumo ėdančioms cheminėms medžiagoms, kurios pažeistų kitas labiau tradicines kriaukles.
Stiklo, betono ir terrazzo kriauklės dažniausiai projektuojamos estetiniam vaizdui ir gali būti įvairiausių formų bei spalvų, pavyzdžiui, gėlės formos. Betono ir terrazzo kriauklės kartais naudojamos labai sudėtingiems taikymams.