Prancūzijos konstitucija
| Prancūzijos Konstitucija Constitution française du 4 octobre 1958 | |
 1958 m. Prancūzijos konstitucija | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Prancūzija |
| Priimta | 1958 m. rugsėjo 28 d. |
| Galiojo iki | 1958 m. spalio 4 d. – dabar |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Pusiau prezidentinė respublika |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Dvejų rūmų parlamentas – Nacionalinis Susirinkimas ir Senatas |
| Vykdomoji valdžia | Prezidento vadovaujama Ministrų Taryba, ministras pirmininkas |
Prancūzijos Konstitucija (pranc. Constitution française), taip pat vadinama Penktosios Respublikos Konstitucija (pranc. Constitution de la Ve République) – Prancūzijos konstitucija, parengta specialios Vyriausybės komisijos, priimta, kai referendume Š. De Golį parėmė 80 % rinkėjų 1958 m. rugsėjo 28 d. Su pakeitimais galioja iki šiol.
Priėmimo aplinkybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prancūzija šeštame dešimtmetyje sunkiai sugebėjo išlaikyti savo kolonijines valdas. Po pralaimėjimų Indokinijoje, 1958 m. kilo maištas ir Alžyre, kuris buvo laikomas pačios metropolijos dalimi. Situacija darėsi įtempta. Parlamentas nusprendė pasitelkti generolą Š. De Golį, pasižymėjusį Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo judėjimo lyderį. Konstitucija, kaip ir buvo skelbiama, priimta specialiai de Goliui.
Esminės nuostatos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Valstybinė santvarka – Respublika. Parlamentui atsakinga Vyriausybė, jam suteikta ribota įstatymų leidybos kompetencija. Didelės prezidento galios. Pagal Konstituciją veikia Konstitucinė Taryba – konstitucingumo kontrolės (konstitucinės justicijos) įstaiga.
Dvejų rūmų parlamentas – Nacionalinis susirinkimas ir Senatas. Parlamentui skiriamas šalutinis vaidmuo: jam nustatyta palyginti neplati kompetencija leisti įstatymus mokesčių, piliečių teisių ir laisvių, valstybės aparato struktūros ir organizacijos, civilinės, baudžiamosios ir darbo teisės klausimais. Kiti dalykai reguliuojami vyriausybės dekretais. Be to, parlamentas gali jai deleguoti teisę leisti aktus ir savo kompetencijos klausimais (deleguotoji įstatymo leidyba). Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Nacionalinis susirinkimas renkamas visuotiniais (nuo 1974 m. sulaukus 18 m.) tiesioginiais rinkimais dviejų turų sistema 5 metams. Senatas renkamas netiesioginiais rinkikų kolegijų departamentuose rinkimais devyneriems metams, kas treji metai atnaujinant vienu trečdaliu.
Prezidentas, kuriam pavesta pasirašyti ir skelbti įstatymus, reikalauti juos peržiūrėti, perduoti Konstitucinei tarybai. Kai kuriais atvejais prezidentas, apeidamas parlamentą, gali įstatymus paduoti svarstyti tiesiai tautai referendumu. Jis skiria vyriausybės vadovą, šio teikimu – ministrus, vadovauja vyriausybės posėdžiams. Prezidentas skiria įvairius pareigūnus, gali paleisti žemuosius parlamento rūmus, prisiimti nepaprastuosius įgaliojimus. Jis reprezentuoja valstybę. Svarbiausiems prezidento aktams nereikia ministrų kontrasignacijos. Vyriausybė atskaitinga parlamentui, nors kitais požymiais respublika prezidentinė. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: prezidentas renkamas specialios rinkikų kolegijos, kurioje dalyvauja savivaldybių atstovai ir nedidelė dalis parlamento rūmų atstovų. Nuo 1962 m. prezidentas renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais.
Konstitucinė taryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įstatymų konstitucingumo kontrolės institucija, kuriai pavesta vykdomosios valdžios ar parlamento reikalavimu peržiūrėti priimtus įstatymus, bet tik iki juos skelbiant ir tik siekiant išsiaiškinti, ar jie neperžengia kompetencijos ribų.
Pakeitimai ir galiojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priimta referendumu 1958 m. rugsėjo 28 d., įsigaliojo 1958 m. spalio 4 d. Pataisos: 1962 m. – taisytos nuostatos dėl prezidento rinkimų; 1992 m. – Konstitucija derinama su Mastrichto sutartimi; 1993 m. – sugriežtintos nuostatos dėl imigracijos; 1996 m. – Konstitucija derinama su Amsterdamo sutartimi; 2000 m. – Konstitucija derinama su Nicos sutartimi, taip pat sutrumpinta prezidento kadencija nuo septynerių iki penkerių metų.