Giovanni da Pian del Carpine

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Džovanis da Pian del Karpinė susitinka su mongolų chanu. Nežinomo autoriaus piešinys

Džovanis da Pian del Karpinė (it. Giovanni da Pian del Carpine, 1185 m. Umbrijoje, prie Perudžos vidurio Italijoje – 1252 m. rugpjūčio 1 d. Bare, dab. Juodkalnijoje) – viduramžių Italijos diplomatas, pranciškonų vienuolis, arkivyskupas, keliautojas ir vienas pirmųjų europiečių, patekusių į Mongolų imperijos chano dvarą, kur jį su oficialia misija pasiuntė popiežius Inocentas IV. Jo ataskaita apie kelionę – pirmasis reikšmingas dokumentas apie Vidurio Aziją, Rusiją ir kitas mongolų valdytas sritis. Jame taip pat minimi ir lietuviai.

Tiksli gimimo vieta nežinoma. Pian del Carpine – lietuviškai reiškia skroblų lygumą. Manoma, kad tą vietovę tarp Perudžos ir Kortonos vėliau imta vadinti Madžone. Šventojo Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir įtakingas pranciškonas Džovanis daug prisidėjo prie ordino pažiūrų platinimo Europoje (Vokietijoje ir Ispanijoje) bei Barbarų pakrantėje, kaip anuomet vadinta Afrikos šiaurė.

Kai mongolai pasiekė Rytų Europą, ir 1241 m. balandžio 9 d. įvyko Legnicos mūšis, Džovanis buvo Vokietijos provincijolas. Pergalė leido mongolų chanui Ugedėjui užvaldyti beveik visą Rytų Europą. Totoriai europiečiams kėlė siaubą, ir po ketverių metų popiežius Inocentas IV nusprendė pasiųsti į Mongoliją pirmąją oficialią katalikų misiją, pareikšti protestą prieš mongolų invaziją bei ką nors sužinoti apie chano ketinimus ir karinę galią. Misijos vadovu ir savo legatu popiežius pasirinko Džovanį. Po dvejus metus trukusios kelionės Džovanis įteikė popiežiui chano atsakymą ir parašė ataskaitą žinomą kaip „Ystoria Mongalorum“, kuri yra seniausias Europoje informacijos apie mongolus šaltinis.

Džovanio ataskaitoje minimi lietuviai:

„(IV) Paskui kunigaikštis pasiuntė vieną savo tarnų palydėti mus net iki Kijevo. Bet vis tiek visą kelią mūsų gyvybei grėsė lietuviai, kurie visu smarkumu ir be paliovos plėšikavo Rusijoje, ypač šiose vietovėse, kuriomis mums teko keliauti…“

„(VII)… Mes atsakėme, kad popiežius nepasiuntė jokių dovanų, kadangi nežinojo, ar juos pasieksime; ir kad, negana to, mums teko keliauti ypatingai pavojingomis vietovėmis, neapsaugotomis nuo lietuvių, kurie plėšikauja visuose keliuose nuo Lenkijos beveik iki totorių…