Pradžios knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pradžios knyga – pirmoji Penkiaknygės ir Senojo Testamento knyga.

Pradžios knyga prasideda pasaulio sukūrimo istorija ir aprašo artimų ir tolimų žydams tautų kilmę. Baigiasi dviem trumpais pasakojimais apie Jokūbo ir Juozapo mirtį. Taip baigiama patriarchų, taip pat ir Izraelio protėvių šeimos istorija, leidžiant pajusti, jog išganymo dramoje išryškėja nauja paradigma – nuo dabar Izraelis bus jau nebe šeima, bet Dievo pašaukta tauta.

Knygoje svarbus epizodas, kai Juozapas prieš mirtį savo broliams skelbia sugrįžimą į Abraomui, Izaokui ir Jokūbui pažadėtąją žemę (žr. Pr 50, 24).

Viena vertus, šis pažadas nukelia skaitytojus į istorinę praeitį, paženklintą žemės pažadu Izraelio protėviams. Kita vertus, jis atveria Biblijos pasakojimą ateičiai, kuri be žemės pažado Izraelio sūnums nebūtų buvusi tikra ateitis.

Struktūriškai knygos pabaigoje esantys pasakojimai susiejami su Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose esančia istorija.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]