Povilas Jašinskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Povilas Jašinskas
Gimė: 1889 m. rugpjūčio 19 d.
Melaišiai, Biržų valsčius
Mirė: 1982 m. gegužės 19 d. (92 metai)
Biržai
Tėvai: Stanislovas Jašinskas
Kotryna Užunarytė
Vaikai:

Emilija Irena Jašinskaitė
Povilas Algimantas Jašinskas

Veikla: Lietuvos evangelikų reformatų kunigas
Alma mater: Vytauto Didžiojo universitetas

Povilas Jašinskas (1889 m. rugpjūčio 19 d. Melaišiuose, Biržų valsčius1982 m. gegužės 19 d. Biržuose. Palaidotas Biržuose, Liepų kapinėse.) – Lietuvos evangelikų reformatų kunigas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Papilio evangelikų reformatų ūkininkų Stanislovo ir Kotrynos Užunarytės Jašinskų šeimoje. 1891 m. sudegė visi tėvų trobesiai ir visas turtas. Daug metų tėvai skurdo, kol atstatė trobesius, paaugino tris vaikus. Sesuo Elzė Jašinskaitė – Jono Meko motina.

Būdamas septynerių Povilas jau gerai skaitė „Kancionolą“. Iš senelio, kaimo „švietėjo“ Motiejaus Užunario atmintinai išmoko daug giesmių. Jaunystėje teko sunkiai dirbti žemės ūkio darbus, bet jau 14-os metų mokėjo groti vargonėliais, pats kūrė melodijas. 1910 m. mirus tėvui teko išnuomoti savo žemę ir iš to pragyventi. Baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Biržų miesto keturklasę, įsteigtą kunigo prof. P. Jakubėno pastangomis. Jau suaugęs jaunuolis nuosekliai siekė mokslo – rengėsi gimnazijos dviejų klasių egzaminams, pradėjo mokytis groti vargonais pas evangelikų liuteronų vargonininką Stiebę. 1914 m. susirgus Biržų reformatų bažnyčios vargonininkui Mikelėnui, Povilas pakviestas jį pavaduoti – groti bažnyčioje, mokyti konfirmantus katekizmo, Bažnyčios istorijos.

Pirmojo pasaulinio karo audros išblaškė reformatų kunigus ir P. Jašinskui teko kas antrą sekmadienį vesti pamaldas savo gimtosios parapijos Papilio bažnyčioje. Nuo 1916 m. iki 1918 m. rudens jis vargonavo bažnyčioje ir kartu dirbo tikybos mokytoju pradžios mokykloje Papilyje. 1918 m. Vilniaus Sinodas jį paskyrė vargonininku į Nemunėlio Radviliškio bažnyčią, kur jis dirbo iki 1923 m. Nesant kunigo, tvarkė parapijos reikalus, dėstė tikybą pradžios mokykloje. Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijos nurodymu tikybos mokytojai privalėjo būtų baigę bent 4 gimnazijos klases. Pats pasirengęs nesunkiai išlaikė egzaminus Nemunėlio Radviliškio progimnazijoje ir įgijo reikalaujamą pažymėjimą.

1924 m. Sinodo kolegija pasiuntė jį mokytis į Bazelio (Šveicarija) Evangeliškos Misijos Draugijos teologijos seminariją. 1928 m. birželio 24 d. Biržuose per Sinodą ordinuotas diakonu ir paskirtas aptarnauti Švobiškio reformatų parapiją superintendento P.Jakubėno priežiūroje. 1929 m. birželio 25 d. ordinuotas kunigu ir Sinodo nutarimu paskirtas nuolatiniu Švobiškio parapijos klebonu, nes išlaikė visus gimnazijos kurso ir Vytauto Didžiojo universiteto evangelikų teologijos fakulteto stojamuosius egzaminus ir pradėjo studijas. Kunigaudamas Švobiškyje parašė bei apgynė diplominį darbą „Jėzus buvo Dievas ar Žmogus?“. 1935 m. jam suteiktas diplomuoto teologo vardas. 1929 m. spalio 28 d. vedė Štakirių pradžios mokyklos mokytoją Emiliją Ruplėnaitę. Švobiškyje 1933 m. gimė dukra Emilija Irena, 1935 m. – sūnus Povilas Algimantas.

Kunigaudamas Švobiškyje aptarnavo ir Aukštelkų, Kėdainių bei Šiaulių parapijas, o 1935-1939 m. dar ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė tikybą evangelikams.

Nuo 1940 m. balandžio 1 d. perkeltas klebonu į Biržų parapiją. Nuo 1942 m. Sinodo iki 1957 m. ėjo Sinodo kolegijos viceprezidento pareigas. 1957 m. tuometinė valdžia leido sušaukti Biržuose Jubiliejinį Sinodą Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios 400 metų sukakčiai paminėti. Pakeitus Kolegijos pavadinimą, buvo išrinkta Konsistorija, kurios pirmininku tapo Kostas Burbulys, vicepirmininku – senjoras kun. Adomas Šernas, o kun. P. Jašinskas – Konsistorijos prokuratoriumi. A.Šernui 1965 m. atsisakius kunigystės ėjo jo pareigas, o po kun. M. Franko mirties 1968 m. ir visų išlikusių parapijų tikinčiuosius aptarnavo vienintelis likęs kun. P. Jašinskas. Jam teko rūpintis visos Bažnyčios reikalais: registruoti veikiančias išlikusias parapijas, atstovauti LERB valdžios įstaigose, įvairiuose renginiuose, konferencijose, palaikyti ryšius su kitų konfesijų vadovais, priiminėti retus, bet labai svarbius vos egzistuojančiai Lietuvos reformatų Bažnyčiai svečius iš Latvijos, Rusijos, Vengrijos. Tik 1971 m. liepos mėn. Biržuose buvo ordinuotas diakonu Petras Čepas, o 1979 m. per iškilmingas pamaldas senjoras P. Jašinskas kartu su Pasaulinio Reformuotų Bažnyčių Aljanso viceprezidentu vengru dr. kun. Karoliu Totu įšventino diakoną Petrą Čepą į kunigus ir perdavė jam pagrindinę savo darbo naštą.

1981 m. per Pjūties padėkos pamaldas Biržų reformatų bažnyčioje, dalyvaujant kun. K.Totui, 92 metų superintendentas senjoras kun. Povilas Jašinskas atsisveikino su parapija ir užbaigė tarnystę Bažnyčiai. [1]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemažai rašė reformatų, evangelikų spaudai – Lietuvoje leistiems žurnalams „Sėjėjas“, „Mūsų žodis“, „Evangelikų kelias“. Kai kuriuos straipsnius ar eilėraščius, kurie virsdavo ir giesmėmis, pasirašinėjo slapyvardėmis P. J. Žagarėlis, Žagarėlis, P. J. Žagrė, Žagaras, Švobiškietis, Švobiškėnas ir kt. Vertinga yra Švobiškyje parašyta išsami tos parapijos istorija, suregistruoti visi ten dirbę kunigai, pateikta daug unikalių faktų apie apylinkės dvarus, žymesnius žmones. Jis pirmasis susirūpino savo vaikystės draugo poeto Juliaus Janonio biografijos kūrimu ir parašė atsiminimus „Vargo poetas“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]