Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčia
Podhorcų Šv. Juozapo unitų bažnyčia (dar kitaip vadinama Pidgircų arba Podgorcų unitų bažnyčia; ukr. kосте́л Воздви́ження та свято́го Йо́сипа) – 1752–1766 m. Vaclovo Rževuskio iniciatyva pastatyta baroko stiliaus bažnyčia, esanti Ukrainoje, Lvovo apskrityje, Brodų rajone, Podhorcų kaime.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šv. Juozapo unitų bažnyčia Podhorcuose pastatyta 1752–1766 metais už Vaclovo Rževuskio pinigus. Jos architektas italas Karolis Romanusas, kuris tarnavo Vaclovo Rževuskio dvare, vėliau ir Vaclovo sūnui Severinui Rževuskiui.
Bažnyčia buvo statoma Italijos bažnyčios Basilica di Superga, stovinčios Turine, pavyzdžiu.
Iki 1930 metų bažnyčioje buvo saugomas jos planas ir brėžiniai, kuriuose fiksuotas architektas. Pačioms statyboms vadovavo jau kitas architektas – Pilipas Chuava iš Sicilijos. Kai kuriuos pakeitimus į projektą įnešė pats Vaclovas Petras Rževuskis. Bažnyčia buvo statoma taip, jog iš jos matytųsi Podhorcų rūmai, o iš jų – bažnyčia.
Bažnyčios pastatas ir interjeras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bažnyčia yra rotondinė, jos diametras 12 metrų. Pati bažnyčia 27 metrų aukščio. Pagrindinį bažnyčios fasadą puošia portikas su 14 kolonų. Ant jų atiko aštuonios skulptūros. Viena skulptūrų sunaikinta II pasaulinio karo metu.
Bažnyčios kupolas sudarytas iš dviejų dalių. Viena dalis – didesnioji, gaubiančioji, mažesnioji dalis su signatūra ir žibintu. Užrašas lotynų kalba: „In Cultum Domini Dei Nostri Exodi“.
Nuo bažnyčios iki Podhorcų rūmų veda 300 metrų liepų alėja. Priešais bažnyčią ant kolonų stovi XVIII amžiaus Mergelės Marijos su kūdikėliu ant rankų ir švento Juozapo skulptūros. Priešais bažnyčią augo dideli medžiai, dabar jų nebėra.
Bažnyčios vidus 1765–1766 metais išpuoštas dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus tėvo Lukašo Smuglevičiaus ir jo sūnaus Antano tapybos darbais. Vėliau bažnyčią dailino keturi Žovkvos meistrai: Demjanas, Voicechas, Konstantinas ir Nikolajus, taip pat dailininkai iš Lvovo Gurgilevičius ir Vitaneckis.
Nuo 1861 metų bažnyčia tapo parapijine. 1945 m. ji buvo uždaryta, 1976–1979 m. restauruota.
Bažnyčia šiuo metu
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bažnyčia yra perduota Ukrainos graikų apeigų katalikams arba unitams.
Šiuo metu bažnyčia restauruojama. 2014 m. restauruotas mažasis kupolas ir signatūra, taip pat kryžius, portikas. Restauracijos darbai detaliai aprašyti prie bažnyčios vartų stovinčiame stende.
Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčia įtraukta į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.[1]
Podhorcų bažnyčią kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.
Podhorcų rezidencijos atstatymo darbai – vienas didžiausių kultūros paveldo atkūrimo projektų Ukrainoje.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčios šonas
-
Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčios kitas šonas
-
Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčios kupolo skulptūros
-
šv. Marijos skulptūra su kūdikėliu šalia bažnyčios, priekyje, už jos varpinė
-
šv. Juozapo skulptūra šalia bažnyčios, priekyje
-
Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčios varpinė
-
Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčios vidus
-
Podhorcų šv. Juozapo unitų bažnyčios vidus
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [1] Archyvuota kopija 2018-12-04 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
- Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
- Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
- Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
- Lvovo (Ukraina) Dailės galerijos direktoriaus Boriso G. Voznickio paskaita [2][neveikianti nuoroda]
- Borisas G. Voznickis. Ukrainos kultūros paminklų likimai, 2006/Literatūra ir menas. [3][neveikianti nuoroda]
- Vydas Dolinskas. Ukraina ir Lietuva, Lvovas, Luckas ir Vilnius. Kelios pastabos apie istorinius ryšius, 2013. [4]
- Dalia Klajumienė. Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno, 2015. Vilniaus dailės akademijos leidykla.
- Вергелес Т. Підгорецький замок у «замкненому колі» проблем// Дзеркало тижня, № 14 (593).
- Мартинець С.На вас чекає Біла пані // Україна молода. – 2008, № 110.
- Мацюк О. Замки і фортеці західної України (історичні мандрівки). С. 39-45.
- Родічкін І., Родічкіна О. Старовинні маєтки України. – К.: Мистецтво, 2009., 384 с.
- Bania Z. Pałac w Podhorcach// Rocznik Historii Sztuki. – 1981.,№ XIII., S. 97-170.
- Ross J. Sala stołowa zamku w Podhorcach i jej malowidła stropowe//Folia Historiae Artium, 1978.
- Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [5]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Detali informacija apie Podhorcus [6]