Podhorcų rūmai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Podhorcų rūmai
Dvaro rūmai
Dvaro rūmai
Vieta Lvovo sritis, Brodų rajonas, Podhorcų kaimas
Įkurtas XV a.
Rūmų stilius Renesansobaroko derinys, istorizmas
Bajorų giminės Konecpolskiai, Sobieskiai, Sanguškos
Parkas italų stiliaus parkas
Savininkas Lvovo menų galerija

Podhorcų rūmai (dar kitaip vadinami Pidgircų arba Podgorcų rūmais; ukr. Підгорецький замок) – renesanso ir baroko derinio (palazzo in Fortezza) architektūros paminklas su bastioniniais įtvirtinimais, esantis Ukrainoje, Lvovo srityje, Brodų rajone, Podhorcų kaime.

Savo laiku pilis vadinta Podolės Versaliu. Podhorcų rūmai kartu su Oleskos pilimi ir Zaločevskio dvaru sudaro Auksinę Ukrainos pasagą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Napoleonas Orda. Podhorcų rūmai

Podhorcai žinomi nuo 1441 metų. Jie priklausė Jonui Pidgoreckiui. Abiejų Tautų Respublikos karūnos didysis etmonas Stanislavas Konecpolskis Podhorcų pilį nupirko 1633 metais. Jis nusprendė pilį rekonstruoti. Pilies statyboms vadovavo garsūs architektai Andrė del Akva (Andre dell Aqua) ir Giljomas la Vaseras de Biuplanas (Guillaume le Vasser de Beauplan), kuris nuo 1630 metų ėjo Abiejų Tautų Respublikoje kartografo, architekto pareigas. Buvo pastatyti dviejų aukštų rūmai su dvejais rūmų šonuose esančiais triaukščiais ginybiniais paviljonais. Taip pat buvo pastatytas vėlyvojo renesanso ir baroko stiliaus bokštas. Rūmų statyba trūko nuo 1635 iki 1640 metų.

1646 m. Podhorcų rūmus aplankė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Jo garbei buvo šaudomi fejerverkai. Bogdano Chmelnickio sukilimo metu Podhorcų rūmai buvo gerokai apgriauti.

1682 m. rūmai atiteko Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Sobieskiui, su sąlyga, jog jis rūmus prižiūrės iki Jokūbo Sobieskio pilnametystės.

1688 m. rūmai nukentėjo nuo totorių atakos.

1720 m. iš Jono Sobieskio rūmus nupirko Abiejų Tautų Respublikos karūnos didysis etmonas Stanislovas Mateušas Rževuskis. 1729 m. jo sūnus Vaclovas Petras Rževuskis pradėjo didelę rūmų rekonstrukciją. Tarp paviljonų ir gynybinės sienos buvo statomi papildomi pastatai. Rūmai pasidarė triaukščiai. Pakeliamas tiltas buvo išrinktas. Vietoj jo buvo pastatytas ir sukonstruotas etmono įvažiavimas su saulės laikrodžiu. Vaclovas Petras Rževuskis surinko didžiulę vertingų paveikslų ir senovinių ginklų kolekciją. Rūmuose jis įkūrė teatrą.

1779 m. Vaclovas Petras Rževuskis mirė. Buvo surengti trys aukcionai meno vertybėms išparduoti. 1787 metais Podhorcai kartu su Chvatovo, Gutiščios ir Zagorcų kaimais atiteko Severinui Rževuskiui. Tuo metu rūmai patyrė nuosmukio periodą, buvo parduodami vertingi rūmų daiktai.

1833 m. į rūmus persikėlė gyventi Levas Rževuskis. Jis atstatė sugriautą pastato stogą, duris ir sutvarkė rūmus. Buvo bevaikis. Po jo rūmai buvo perleisti Gediminaičių palikuonims, t. y. Eustachijui Stanislavui Sanguškai su sąlyga, kad šis atrestauruos rūmus. 18671903 m. buvo vykdomi rūmų restauracijos darbai.

Iki 1939 m. Podhorcuose veikė privatus Sanguškų muziejus.

Po 1940 m. Podhorcų rūmai atiteko sovietinei valdžiai. II pasaulinio karo metais rūmai smarkiai nukentėjo. 1947 m. jie buvo uždaryti. 1949 m. čia buvo įkurta tuberkuliozės sanatorija. 1956 m. Podhorcų rūmuose buvo kilęs didžiulis gaisras, kuris suniokojo nemažą dalį pastato vidaus.

1997 m. vieno žymiausių Vakarų Ukrainos kultūros paveldo puoselėtojų ir muziejininkų B.G. Voznickio pastangų dėka Podhorcų rūmai perduoti Lvovo menų galerijai. 2010 m. Podhorcuose buvo pažymėtos rūmų pastatymo 370-osios metinės.

Šiuo metu rūmai rekonstruojami.

Struktūra ir interjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Podhorcų rūmų vartai 1880 metais

Podhorcų rūmų ansamblį sudaro triaukštis pastatas su kampuose įrengtais gynybiniais penkiakampiais bastionais. Jo priekyje yra kvadratinis kiemas su terasa. Tarp vidinės ir išorinės rūmų sienos buvo įrengti kazematai – patalpos su šaudymo angomis, skirtos apsaugai nuo sviedinių bei naudojamos kaip sandėliai. Bastionus vainikuoja sargybos bokšteliai. Iš trijų pusių rūmai buvo apsupti gilaus griovio. Rūmų fasadinė pusė atsigręžusi į lygumą, turėjo gražią terasą su baliustrada ir skulptūromis. Į rūmus buvo galima patekti pro didžiulę arką su dvejomis kolonomis.

Rūmų menės turėjo savo pavadinimus. Buvo kiniška, auksinė, riterių, žalioji, veidrodinė, mozaikos menės. Šiose menėse buvo saugomi jų pavadinimus atitinkantys eksponatai, meno vertybės. Kambarius puošė didikų portretai. Rūmuose kabėjo Rafaelio, Rubenso, Ticiano, Karavadžo paveikslų kopijos.

Taip pat šiuose rūmuose buvo eksponuojamas Jokūbo de Bano paveikslas „Smolensko apgultis“.

Rūmų valgomąjį puošė etmono Stanislavo Konecpolskio portretas ir 72 Abiejų Tautų Respublikos žinomų politinių veikėjų portretai. Valgomajame stovėjo didžiulis juodas marmurinis stalas.

Podhorcų rūmus supo italų stiliaus parkas. Priešais rūmus yra Šv. Juozapo katalikų bažnyčia.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Podhorcų rūmai įtraukti į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.[1]

Podhorcų rūmus kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.

Podhorcų rezidencijos atstatymo darbai – vienas didžiausių kultūros paveldo atkūrimo projektų Ukrainoje.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
  • Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
  • Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
  • Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
  • Lvovo (Ukraina) Dailės galerijos direktoriaus Boriso G. Voznickio paskaita [2]
  • Borisas G. Voznickis. Ukrainos kultūros paminklų likimai, 2006/Literatūra ir menas. [3]
  • Vydas Dolinskas. Ukraina ir Lietuva, Lvovas, Luckas ir Vilnius. Kelios pastabos apie istorinius ryšius, 2013. [4]
  • Dalia Klajumienė. Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno, 2015. Vilniaus dailės akademijos leidykla.
  • Вергелес Т. Підгорецький замок у «замкненому колі» проблем// Дзеркало тижня, № 14 (593).
  • Мартинець С.На вас чекає Біла пані // Україна молода. – 2008, № 110.
  • Мацюк О. Замки і фортеці західної України (історичні мандрівки). С. 39-45.
  • Родічкін І., Родічкіна О. Старовинні маєтки України. – К.: Мистецтво, 2009., 384 с.
  • Bania Z. Pałac w Podhorcach// Rocznik Historii Sztuki. – 1981.,№ XIII., S. 97-170.
  • Ross J. Sala stołowa zamku w Podhorcach i jej malowidła stropowe//Folia Historiae Artium, 1978.
  • Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [5]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Podhorcų rūmai rudenį. Video. Nebo.lviv.ua. [6]
  • Apie Podhorcų rūmus. [7]
  • Podhorcų rūmai Ukrainos interneto svetainėse [8], [9],
  • [10], [11]
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.