Pierre Puvis de Chavannes

Pjeras Piuvi de Šavanas

Pjeras Piuvi de Šavanas 1882 metais
Gimė	1824 m. gruodžio 14 d. Lionas
Mirė	1898 m. spalio 24 d. (73 metai) Paryžius
Palaidotas (-a)	Neji prie Senos
Tautybė	prancūzas

Veikla	dailininkas

Vikiteka	Pierre Puvis de Chavannes

Pjeras Piuvi de Šavanas (pranc. Pierre Puvis de Chavannes, 1824−1898 m.) – XIX a. prancūzų tapytojas, artimas neoromantikams, simbolistams.

Biografija

Pjeras Piuvi de Šavanas gimė 1824 m. gruodžio 14 d. Lione. Jis buvo jauniausias iš keturių pasiturinčio kalnakasybos inžinieriaus vaikų ir iš pradžių mokėsi inžinerijos Lione, po to − Paryžiuje. Mokslų metu susirgo ir per studijų pertrauką lankėsi Italijoje, kurioje susidomėjo tapyba. 1844 m. grįžęs į Paryžių P. Piuvi de Šavanas pradėjo mokytis tapybos. Jo mokytojais buvo klasicistas Henris Šeferis, romantinis tapytojas Eženas Delakrua ir akademistas Tomas Kutiūras. P. Piuvi de Šavano brandusis stilius vienijo E. Delakrua emociškumą su T. Kutiūro klasicizmu. Kartu dailininkas pripildydavo savo paveikslus religinės simbolikos, kas jo dailę išskyrė iš to meto prancūzų saloninio meno. 1848 m. dailininkas antrą kartą lankėsi Italijoje, susidomėjo freskos technika. 1850 m. jo paveikslas „Miręs Kristus“ buvo priimtas į oficialų Paryžiaus saloną, tačiau tuo metu Prancūzijos dailėje pradėjo įsigalėti realistinė tapyba ir P. Piuvi de Šavano polinkis į romantizmą nesulaukė didelio dėmesio. Kitą kartą jis į Saloną buvo priimtas tik 1859 m. Įkvėptas renesanso freskų P. Piuvi de Šavanas pradėjo gerbti tykius, ramius amžininko K. Koro peizažus.

1854−1855 m. P. Piuvi de Šavanas pradėjo kurti monumentalių dekoracijų projektus savo giminės namui. 1859 m. vienos iš šių dekoracijų padidintą variantą „Grįžimas iš medžioklės“ Paryžiaus salone pagyrė Teofilis Gotjė. Dailininkas buvo paskatintas kurti didelių matmenų sieninio dekoro paveikslus ir 1861 m. už juos laimėjo antros klasės medalį Paryžiaus salone. Vėliau dailininkas gavo užsakymų sieninei tapybai naujuose Amjeno ir Marselio muziejuose, Hôtel Vignon Paryžiuje. 1868 m. susipažino su Berta Morizo ir per ją − su E. Manė. 1870−71 m. prancūzų-prūsų karo metu tarnavo nacionalinėje gvardijoje. Po to kūrė tapybą Puatjė rotušei (1872−1875), Liono naujam muziejui (1883−1886), Ruano naujam muziejui (1890−1891), Paryžiaus rotušei (1891−1894), Bostono (JAV) viešajai bibliotekai (1894−1896). Jis sukūrė monumentalių kūrinių Paryžiaus Panteone ir Sorbonoje. Savo sieninėje tapyboje dailininkas naudojo klasikinės kompozicijos struktūras, pabrėžė dekoratyvumą, įtraukė alegorinių motyvų, šių kūrinių veikėjai pavaizduoti plokščiais, be šviesos-šešėlių modeliavimo. Siekdamas populiarumo dailininkas kurdavo sieninių paveikslų mažesnes versijas. Jis iš viso nutapė apie 370 kūrinių, iš kurių 200 buvo sieniniai ar su sienine tapybą susiję paveikslai ir 140 − savarankiški molbertiniai.

Dailininkas gyvenimo metu pasiekė tarptautinio žinomumo ir šlovės tėvynėje. 1867 m. apdovanotas Garbės legiono ševaljė ordinu, 1889 m. pakeltas į komandorus. Jis 1890 m. buvo Nacionalinės dailės draugijos vienas iš steigėjų ir prezidentas. 1895 m. bankete, skirtame dailininko 70-mečiui, dalyvavo 600 svečių, pirmininkavo Ogiustas Rodenas. P. Piuvi de Šavano dailę vertino Žoržas Sera, Polis Gogenas, Šarlis Bodleras. Jo dailės buvo paveikti nabiai, Ferdinandas Hodleris, Pablas Pikasas. 1897 m. dailininkas vedė savo ilgametę draugę Marie Cantacuzène (mirusi 1898 m.). Pjeras Piuvi de Šavanas mirė 1898 m. spalio 24 d. Paryžiuje, palaidotas Neji prie Senos kapinėse. Garsiausiu jo paveikslu minimas „Vargšas žvejas“ (1881, Orsė muziejus).