Pirmieji Romos Bažnyčios šventieji kankiniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pirmieji Romos Bažnyčios šventieji kankiniaiankstyvosios krikščionybės kankiniai, kuriuos imta persekioti imperatoriaus Nerono valdymo laikais, 64–67 m.[1]

Romos Katalikų Bažnyčia pamini šį įvykį birželio 30 d.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romoje buvo pristatyta daug medinių gyvenamųjų pastatų, kurie neretai užsidegdavo ir tapdavo gaisro židiniais. 64 m. Romoje kilo didžiulis gaisras, visi manė, jog dėl to kaltas pats imperatorius, esą jis norėjo prasiplėsti savo rūmų valdas. Didžiojo gaisro metu du trečdaliai Romos virto griuvėsiais. Bandydamas išvengti žmonių rūstybės imperatorius apkaltino krikščionis padegus Romą. Jis įsakė juos žiauriausiu būdu nužudyti. Vieni buvo pririšami prie žvėrių nugarų ir užsiundomi šunimis, kad sudraskytų, kiti – prikalami prie kryžių, dar kiti – uždegami, kad naktį apšviestų. Tačiau kiti teigia, kad tai tik mitas.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Pirmieji Romos Bažnyčios šventieji kankiniai“. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2018-04-18. 
  2. Shaw, B. (2015). The Myth of the Neronian Persecution. Journal of Roman Studies, 105, 73-100. doi:10.1017/S0075435815000982
  3. „The Christian Dirce - Henryk Siemiradzki“. Google Cultural Institute. Nuoroda tikrinta 2018-04-18.