Pirmgimystės paprotys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Pirmgimystės paprotys - Iki pat XX amžiaus vidurio daug kur Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir ypač Dzūkijoje vyravo santuokos eiliškumo paprotys: tuoktasi pagal gimimo pirmumą šeimoje. Išskirtinę pirmumo teisę sukurti šeimą turėjo vyriausiasis vaikas, sūnus arba dukra (tačiau vaikinų atveju tai buvo tik teorinis paprotys, neretai jo būdavo nesilaikoma). Tokį paprotį galima vadinti pirmgimystės teise. Pirmgimystės teisė vyravo ir LDK. Ne itin svarbus santuokos eiliškumas buvo tik samdiniams.

Pirmgiminystė pagal šeimos sudėtį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmgimystė tarp seserų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trys Liddell seserys

Jaunesniosios sesers negalėjo vesti kol neišteka vyresnioji, toks paprotys vyravo net iki XX amžiaus vidurio. Santuokos eiliškumą galėta pažeisti (tačiau taip pat nepageidautina, nes taip užtraukiama gėda ne tik merginai, bet ir visai šeimai) tik merginai esant labai ligotai, kai nėra kitos išeities. Iki tarpukario buvo priimta vyriausią netekėjusią dukrą geriau rengti, visaip lepinti, garsinti jos darbštumą ir sugebėjimus, tik vyriausiajai netekėjusiai dukrai kraudavo kraičius, tarpukary kraudavo kraičius visoms, tačiau jaunėlėms kuklesnius, už dukrą tėvai užpirkdavo mišias. Tik vyriausiąją leisdavo į pamerges, kūmas, vakarėlius, „kermošius“, nedrausdavo likti „pakermašy“. Norėdami greičiau ištekint vyriausiąją dukrą tėvai netgi specialiai samdydavo žmones kurie skelbdavo apie jų dukros pasirengimą tekėti bei jos kraičio dydį. Dažnai vyriausias dukteris išsiųsdavo toliau nuo namų ieškoti laimės. Išskirtines vyresniosios teises norom nenorom turėjo pripažint ir jaunimas: jei į vakaruškas ėjo kelios seserys, jaunesniosios nešoko tol, kol neišvesdavo vyriausiosios. Pirmagimystės teisės pažeidimų tėvai netoleruodavo: kad ir kokie piršliai beatvyktų (galioja visiems luomams), jaunesnioji tekėt negalėjo kol neištekėjus vyriausioji. Geriausiai šį paprotį turbūt apibūdina frazė: „Mano mergučios ne paršiukai, aš neleisiu skirstyti, reikia imti iš eilės“. Vyriausiajai seseriai ištekėjus, jaunesnioji “išlysdavo iš po raganės, atseit pradėdavo ruoštis nutekėti“. Tarpukariu vyriausiajai seseriai neištekėjus iki 55 metų jaunėlė visgi galėdavo ištekėt ir gauti dalį kraičio, tuo tarpu iki tarpukario senmerge likus vyriausiajai, likdavo ir visos kitos seserys. Visoje Lietuvoje į senmerges buvo žiūrima nepalankiai, jos našta tėvams bei broliams, negarbė visai savo giminei. Pavyzdžiui, tarpukario jaunimo tarpe senmergės statusas dažnai buvo prilyginamas mergos su vaiku statusui (šeimoje tiesa jis skyrėsi). (Tuo tarpu senbernio statusas neigiamą atspalvį turėjo ir buvo smerktinas tik Vakarų Lietuvoje. Pačioje rytinėje Lietuvos dalyje, jaunimo požiūriu, senberniai buvo šaunumo įsikūnijimai. Vakarėlyje dažnai jie, atsiskyrę su vyrais, taip sukeldami šiokį tokį pavydą jaunesniems.) Pirmagimystės teisė reiškėsi ir kitaip, pavyzdžiui, naujai pasiūtą drabužį nešiojo vyriausioji, po metų – jaunesnioji, o dar po metų tik kita, jauniausioji sesuo.

Pirmagimystė tarp brolių[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikinų santuokos eiliškumas beveik nepaveikė, matyt dėl vyravusio vyrų sociobiologinio statuso išskirtinumo. Šį paprotį sūnums primetė ne daug kas, o ir už jo nesilaikymą nebuvo taip smerkiama, tačiau teorinė jo reikšmė tokia pat kaip ir tarp seserų, vyriausiasis sūnus turi teisę pirmas sukurti šeimą. Tik vyriausiasis gali būti pabroliu, kūmu, eiti į vakarėlius, kermošius, likti „pakermašy“. Vaikinų atveju drabužių išskirtinumas negalioja.

Pirmagimystės laikymasis mišrioje šeimoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šeimoje esant ne tik mergaitėms buvo stengtasi pirma ištekinti dukteris, o tik po to sūnų, šiuo atveju nebuvo atsižvelgiama į amžių. Sakyta, kad sūnus turi seserims išmokėti dalių, taigi jei būdavo kur kas vyresnis pasitaikydavo, kad vesdavo tik sulaukęs jau gana garbingo amžiaus. Tikriausiai šiuo papročiu siekta, kad marčios į namus atsineštas turtas nebūtų išdalintas seserų pasogoms išmokėti.

Bausmė už pirmagimystės nesilaikymą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie šios teisės pažeidimą niekas garsiai nekalbėdavo, įvykus buvo bandoma tiesiog nuslėpti faktą. Toks poelgis užtraukdavo gėdą ne tik merginai ir jos šeimai, bet ir visai giminei. Pažeidus pirmagimystės teisę iš merginos būdavo atimamas kraitis arba jo dalis, palikimas arba jo dalis, kartais net teisė tekėti visoms dukroms.

Pirmagimystės nykimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galima teigti, kad pirmagimystės paprotys, dar tarpukario laikotarpiu, pradėjo nykti pirma Vakarų ir Vidurio Lietuvoje, po to Suvalkijoje, Šiaurės rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Iki šių dienų šis paprotys visiškai sunyko, o ir negalėjo nesunykt, nes varžo pagrindines žmogaus teises ir laisves.

Pirmagimystės teisė šventajame rašte[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmagimystė minima ir Šv. Rašte, prisiminkime Ezavo ir jo brolio Jokūbo istorija. Rašoma, kad Ezavas būdamas alkanas pardavė savo pirmagimystės teisę savo jaunėliui broliui Jokūbui už maistą. Šv. Rašte yra sakoma, kad pirmas gimęs gauna dvigubą tėvo dalį.

Įdomu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukariu pagal Lietuvos respublikos įstatymus, iki 21 metų be tėvų leidimo susituokę jaunuoliai už bausmę, tėvų sprendimu, galėdavo prarasti pusę palikimo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žilvytis Bernardas Šaknys „Lietuvos etnologija, Jaunimo brandos apeigos Lietuvoje“. 1996 „Pradai“
  2. ARCHEOLOGIJOS DAVINIAI ŠV. RAŠTO STUDIJOSE