Pergrubrijus

Pergrubrijus (Pergrubrė, Grubytė, Pergrubius, Pergrubii, Pergrubrij, Pergrubrius) – prūsų ir lietuvių pavasario ir augmenijos dievas.

Pergrubrijus siejamas su žemės dirbimu, darbo šventėmis, dirvos pergubrijimu (pergubryti, išgubryti, gūbrys, gūbriuota dirva, kurią įdirbdavo ir išlygindavo kapliu arba medine kūle). Pagrindinė jos funkcija buvo gerai išgubrintoje dirvoje dauginti žalumynus, o vėliau ir žiedus. Pergrubijui skirtos šventės buvo švenčiamos nuo Jurginių iki rugpjūčio – apima visą augumo ciklą nuo dygimo, augimo iki javapjūtės.

Pergrubijų šaltiniuose mini Jonas Maleckis (1563 m.), „Sūduvių knygelė“ (XVI a.), Jonas Lasickis (1615 m.), Jonas Bretkūnas (1588 m.), Matas Pretorijus (XVII a.).

• J. Malecijus ir J. Lasickis teigia, kad jis – augmenijos dievas;
• V. Toporovas kildina jo vardą nuo „grūbaus“, nelygaus paviršiaus;
• A. J. Greimas jį susieja su Perkūnu – pavasario žiemos išvarymo šventėm.

Dievybė vadinta ir Grubyte. Nočios apylinkėje „gruba“ vadintas vaismedžių daržas. Išlikę dainos ir maldos: „Duok mums žiedų, duok, Grubyte!/ Padaryt gražiai vainikus;/ Duok šventa dovana tava, /Te red marčios plaukus sava“.

Su Pergubrijumi siejama pirmoji pavasario šventė (Jurginės, Jorė) – jos metu dievo garbei gertas alus, giedotos giesmės, puotauta. Jo buvo meldžiama globoti javus, naikinti piktžoles.

Pergubrijus savo paskirtimi artimas slavų Jarilo, krikščionybės laikais sutapatintas su žemės „atrakintoju“ Šv. Jurgiu, Jurijumi. Tikėtina, kad tai su pavasariniu žemės grubos, gruodo, ledo pralaužimu susijęs Perkūno epitetas.