Pereiti prie turinio

Pauline Kael

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pauline Kael
P. Keil 1968 m.
Gimė 1919 m. birželio 19 d.
Petaluma, Jungtinės Amerikos Valstijos JAV
Mirė 2001 m. rugsėjo 3 d. (82 metai)
Greit Baringtonas, Jungtinės Amerikos Valstijos JAV
Veikla kino kritikė, žurnalistė

Polina Keil (angl. Pauline Kael, 1919 m. birželio 19 d. Petaluma, Kalifornija, JAV – 2001 m. rugsėjo 3 d. Greit Baringtonas, Masačusetsas, JAV) – amerikiečių žurnalistė ir kino kritikė, kurios amžininkų nuomonei dažnai prieštaraudavusios „šmaikščios, kandžios, šališkos ir aštriai nutaikytos“ recenzijos ją padarė bene įtakingiausia to laikotarpio kino kritike.[1][2]

Gimė iš Lenkijos atvykusių, vištų ūkį Kalifornijoje turėjusių žydų šeimoje.[3][4] Berklio universitete studijavo filosofiją, literatūrą ir meną, tačiau 1940 m. studijas metė. Ketino siekti dramaturgo karjeros. 6-ajame dešimtmetyje įsitraukė į anglakalbę kino kritiką. 1953 m. išspausdino pirmąją recenziją, tema – Čarlio Čaplino filmai.[5] 1965–1966 m. dirbo moterų žurnale „McCall's“. Nuo 1967 m. iki 10-ojo dešimtmečio bendradarbiavo su žurnalu „The New Yorker“. Šiame žurnale dėl Parkinsono ligos 1991 m. liovėsi rašyti skiltį.[6]

P. Keil įkūnijo antiintelektualinę prieigą prie kino kritikos ir rėmėsi emociniu filmų suvokimu. Naujausius filmus ji žiūrėdavo tik kartą ir recenzuodavo vadovaudamasi pirmuoju įspūdžiu; niekada nežiūrėdavo praėjusių metų kino juostų. „Neprsimenu, kad ji nors kartą filme būtų iškapsčiusi kokių nors idėjų ar būtų gilinusis į jo struktūrą labiau, nei pasakydama: „Šis man patinka“ arba „Šis man nepatinka“, – prisimena Deivas Keras.[7]

1967 m. ji vadovavo tokio esminio Naujajam Holivudui filmo kaip „Bonė ir Klaidas“ išteisinimui, filmas „senosios mokyklos“ kritikų buvo neigiamai vertinamas, ir P. Keil apie jį parašė 9000 žodžių apimties recenziją. Žurnalas „The New Republic“, kuriame ji tuo metu dirbo, recenziją spausdinti atsisakė. Reikalas baigėsi tuo, kad straipsnį išspausdino žurnalas „The New Yorker“, be to, žurnalas jai parūpino dar ir nuolatinę skiltį. Recenzijoje sakoma: „Bonė ir Klaidas“ – po filmo „Mandžiūrijos kandidatas“ yra pats amerikietiškiausias iš visų amerikiečių filmų, o mūsų žiūrovai seniai pribrendo tam, kad jį suprastų.“ [8] Pasak filmo scenaristo Roberto Tauno, „be jos „Bonė ir Klaidas“ būtų nudvėsęs kaip benamis šuo“.

Audringą diskusiją sukėlusioje esė „Auginant Keiną“ („The New Yorker“, 1971) ji, nuodugniai ištyrusi filmo „Pilietis Keinas“ kūrimo istoriją, nesutiko dėl visiškos Orsono Velso autorystės ir bent jau pusę jos priskyrė Hermanui Mankevičiui.[9]

Populiarino Žano-Luko Godaro kūrybą, filmą „Paskutinis tango Paryžiuje“ laikė bene didingiausiu istorijoje, simpatizavo revizionistams (labiausiai Semui Pekinpa).[10] Kritiškai atsiliepė apie tokias Holivudo deives, kaip Lana Terner: „Ji ne dama X, ji – prekės ženklas X“.[11]

Su „intelektualinės aukštuomenės“ vedliu Endriu Sarisu iš Niujorko laikraščio „The Village Voice“ ilgus metus polemizavo apie autorinį kiną. Manoma, kad jos požiūrį į kino kritiką plėtojo Rodžeris Ibertas.[12]

Kventinas Tarantinas nuo 15-os metų nagrinėjo jos recenzijas, o po daug metų prisipažino: „Man [ji] buvo mano kino profesorė ir galiausiai man, kaip filmų kūrėjui, padarė didesnę įtaką nei bet kuris režisierius.“[13]

Recenzijos ir esė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Trash, Art, and the Movies“ (1969)
  • „Raising Kane“ (1971)
  • „Stanley Strangelove“ (1972)
  • „The Man From Dream City“ (1975)
  • Kael, Pauline (1980-06-23). „Why Are Movies So Bad? Or, The Numbers“. The New Yorker. p. 82.
  • Kael, Pauline (1985-01-07). „The Current Cinema: Fever Dream / Echo Chamber“. The New Yorker. 60 (47). pp. 66–70.
  • Kael, Pauline (1985-01-14). „The Current Cinema: Unloos'd Dreams“. The New Yorker. 60 (48). pp. 112–115.
  • Kael, Pauline (1985-01-28). „The Current Cinema: Lovers and Fools“. The New Yorker. 60 (50). pp. 86–91.
  1. „Pauline Kael“. Encyclopædia Britannica. Suarchyvuotas originalas 2006-06-21. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  2. Van Gelder, Lawrence (2001-09-04). „Pauline Kael, Provocative and Widely Imitated New Yorker Film Critic, Dies at 82“. The New York Times. p. C12. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  3. McCarthy, Todd (2011-10-27). „Pauline Kael Biographer: Why Writing About the Legendary Film Critic Was a 'Tremendous Challenge' (Q&A)“. The Hollywood Reporter (anglų). „I went to Petaluma, Calif., and learned a great deal about the community of Jewish chicken ranchers in which she grew up. I was also very lucky: I found her ex-husband, Edward Landberg, who was still living in Berkeley. He was her only husband, although she liked to confuse people by telling them she had been married three times.“
  4. Fishkoff, Sue (1999-05-07). „When left-wingers and chicken wings populated Petaluma“. J. The Jewish News of Northern California. „J. Wire Services“
  5. „“SOME NOTES ON CHAPLIN'S LIMELIGHT” (1953)“. artforum.com. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  6. Maslin, Janet (1991-03-13). „For Pauline Kael, Retirement as Critic Won't Be a Fade-Out“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2008-03-25.
  7. Dave Kehr – An Interview
  8. Jason Bailey (2017-12-27). „‘Bonnie and Clyde,’ Pauline Kael, and the Essay That Changed Film Criticism“. flavorwire.com. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  9. Kellow, Brian (2011). Pauline Kael : a life in the dark. New York: Viking. ISBN 978-0-670-02312-7. OCLC 938839616.
  10. „Афиша Воздух: «Полин Кейл: Жизнь в темноте» – Архив“. Афиша (rusų). Suarchyvuotas originalas 2017-08-21. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  11. „COLLECTION PROVES TIME CAN'T DULL KAEL'S SHARP REVIEWS“. chicagotribune.com. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  12. Roger Ebert (2011-10-22). „Knocked up at the movies“. rogerebert.com. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  13. {„Pauline Kael reviews Quentin Tarantino's 'Pulp Fiction'“. faroutmagazine.co.uk. Nuoroda tikrinta 2023-09-07.
  14. Kael, Pauline; Welles, Orson; Mankiewicz, Herman J. (1971). The Citizen Kane Book. Boston: Little, Brown and Company. OCLC 209252.