Paryžiaus Šv. Genovaitės biblioteka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bibliotekos išorinis vaizdas

Šventosios Genovaitės biblioteka (pranc. Bibliothèque Sainte-Geneviève) – viena didžiausių Prancūzijos sostinės Paryžiaus universaliųjų ir viešųjų bibliotekų, orientuota į studentus. Biblioteka pavadinta miesto globėjos Šv. Genovaitės vardu, jos palaikai ilsisi kaimynystėje esančiame Panteone. Pastatas iškilęs V miesto apskrityje, ant Šv. Genovaitės kalvos. Virš dviejų milijonų knygų ir kt. saugomų vienetų. Direktorius François Michaud (nuo 2015 m.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė skaitykla

Pradžią bibliotekai davė knygų rinkinys VI a. įkurtoje Šv. Genovaitės abatijoje, viename iš labiausiai žinomų vienuolynų Paryžiuje. Daiktiniu įrodymu, patvirtinančiu šios vienuolyno bibliotekos egzistavimą, yra jos XII a. ekslibrisas, pažymėtas rankraštyje, dabar saugomame Suasono mieste. XIII a. sudarytas knygų katalogas aprėpė 226 tomus, jame liko neįtraukti liturginiai veikalai. XVIII a. biblioteka buvo viena iš nedaugelių, kuri tapo prieinama plačiajai visuomenei. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu vienuolynas buvo uždarytas, 1790 m. biblioteka nacionalizuota ir pavadinta Panteono vardu (šie pasikeitimai išsilaikė iki pat Burbonų valdymo atstatymo). Jos rinkiniai tuo metu pasipildė 20 000 tomų, tai buvo įvarių uždarytų vienuolynų konfiskuotos knygų kolekcijos ir Napoleono karų grobiai iš užsienio. Prancūzijos karaliaus Karolio X įsaku nuo 1828 m. biblioteka pradėjo gauti naujai išleistų medicinos, teisės, filosofijos ir teologijos knygų privalomus egzempliorius; jos rinkiniai vėl tapo prieinami studentams ir eiliniams piliečiams. Nuo 1851 m. įsikūrė dabartiniame pastate, kuris paskelbtas istorinio paveldo objektu.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po langais iškaltos 810 žymiausių poetų, mąstytojų ir mokslininkų pavardės. Tarp jų įrašytas ir Adomas Naruševičius.

XIX a. vid. naujai statomuose pastatuose Europoje pradėtos naudoti plienines konstrukcijas. Jei tuo metu paruoštuose projektuose perdangą laikantys metaliniai elementai buvo slepiami plytų mūru arba patalpinami į nematomas vietas, tai Šv. Genovaitės bibliotekos architektas Henri Labrouste nuėjo priešingu keliu: plieninės kolonos ir arkos išdėstytos pabrėžtinai atvirai – pačioje skaityklos patalpoje. Toks 18431851 m. statomos bibliotekos konstrukcinis sprendimas iššaukė neigiamą žinovų kritiką, ypač juo liko nepatenkintas garsus XIX a. architektūros teoretikas Gotfrydas Zemperis (vok. Gottfried Semper). Vėliau požiūriai pasikeitė ir šiandieną bibliotekos erdvės lankytojus stebina savo lengvumu ir elegancija.

Fasadas primena italų renesanso stilių, pastato išorėje po arkiniais langais iškaltos 810 žymiausių poetų, mąstytojų ir mokslininkų pavardės. Tarp jų yra įrašytas ir Lietuvos istorijos tyrinėtojas, vyskupas ir poetas Adomas Naruševičius.[1]

Didžiąją pirmo aukšto dalį užima vestibiulis, jo abiejose pusėse įrengti tarnybinės patalpos ir knygų saugyklos. Visą 1780 m² ploto antrąjį aukštą užima Pagrindinė skaitykla. Tiesiog jos viduriu išstatyta 16 plieninių kolonų, į kurias (o taip pat į išorines sienas) remiasi 32 arkos, laikančios stogo konstrukcijas. Tarplangiuose sustatytos penkių metrų aukščio lentynos su knygomis (viršutinėse lentynose patalpintas knygas galima pasiekti keturiomis laiptinėmis užsilipus į antrą aukštą).

Fondai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės šalių bibliotekos skaitykla

Bibliotekos rinkiniai saugomi trejuose skyriuose:

  • Pagrindinis fondas (pranc. Le Fonds général):
    • daugiau nei 1 000 000 tomų iš pačių įvairiausių sričių;
    • daugiau nei 15 000 periodinių leidinių[
    • virš 85 000 mikrofilmų.
  • Retų spaudinių skyrius (pranc. La Réserve):
    • 4 300 senovinių rankraščių;
    • 160 000 senų ar retų leidinių;
    • 50 000 piešinių, fotografijų ir estampų.
    • „Сabinet des curiosités“ kolekcijoje surinkti senoviniai meno kūriniai.
  • Šiaurės šalių biblioteka (pranc. La Bibliothèque nordique):
    • 160 000 tomų;
    • 1 200 žinynų;
    • 1 200 periodinių leidinių;
    • 170 senovės rankraščių;
    • 600 partitūrų.

Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos iniciatyva 2017 m. spalio 23 d. Šiaurės šalių bibliotekoje atidarytas lietuviškų knygų skyrius.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.