Paprastasis kurklys
| Gryllotalpa gryllotalpa |
|---|
 Paprastasis kurklys (Gryllotalpa gryllotalpa) |
| Mokslinė klasifikacija |
- Apie ežerą Anykščių rajone žr. Kurklys.
Paprastasis kurklys (lot. Gryllotalpa gryllotalpa) – kurklinių (Gryllotalpidae) šeimos vabzdys, dar vadinamas parpliu, turkliu.
Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kūnas stambus, 35–55 mm, tamsiai rudas. Galva didelė, apsaugota chitininio šarvo. Kiaušdėties nėra. Cerkai ilgi. Pilvelis beveik 3 kartus ilgesnis už krūtinėlę, rudas. Kojos stiprios, priekinės – rausiamojo tipo. Antsparniai trumpi (apie 1,5 cm), sparnai ilgi, sulankstyti ir sudėti virš pilvelio, išsikiša už jo galo. Kurkliai gerai skraido, kartais nuskrenda iki 8 km.
Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
 |
|
Gyvena žemėje rausdamas urvus ir žalodamas požemines augalų dalis. Kenkia daržovėms, šakniavaisiams, daigynams. Dažnas lengvesnėse ir drėgnose dirvose.
Kurklys – visaėdis (polifagas), maitinasi šaknimis, šakniavaisiais, taip pat ir sliekais, lervomis, kitais vabzdžiais. Nimfos daugiau augalėdės.
Pavasarį, gegužės mėnesį, kai įšyla žemė, kurkliai pradeda poravimosi sezoną, kuris trunka iki birželio galo. Patinėliai kurkia išlindę iš urvų, kartais urvuose, dažniausiai drėgnose vietose. Kad sustiprinti garsą, jie išrausia piltuvėlio formos urvus, kurie veikia kaip stiprintuvas. Tyliomis naktimis kurkimas girdimas iki 1 km atstumu. Patelės skraido ieškodamos kurkiančių patinų, poruojasi.
Kiaušinius deda specialioje kameroje arti žemės paviršiaus, kad įšildytų saulė. Po 1–2 savaičių išsirita 4–5 mm ilgio nimfos, kurios yra tarsi suaugėlių kopijos, tik be sparnų, ir šviesesnės. Žinoma, kad patelė saugoja lizdą su kurkliukais ir juos prižiūri iki 1 nėrimosi.
Nimfos auga besinerdamos, pereina 7–8 ūgius (laikotarpius tarp nerimųsi). Nimfos auga 2–3 metus, paskutiniais metais rudenį arba pavasarį išsineria, tapdamos suaugėliais.
Kurkliai žiemoja iki 1–1,5 metro gylio urve, sausose vietose. Žiemoti kartais pasirenka mėšlo krūvas, ten kartais ir kiaušinius sudeda.
Kurkliai beveik visą gyvenimą praleidžia po žeme, išlenda tik naktį ar poravimosi metu. Urvų struktūra tokia, kad kilus pavojui kurklys iš paviršinių maisto ieškojimo urvų galėtų greitai patekti į giluminį urvą, einantį žemyn. Kiekvienas kurklys turi bent 1 giluminį urvą, kuriame slepiasi, šalia jo kurkia ir deda kiaušinius. Suradus gilyn einantį urvą kurklį nesunku pagauti gyvą.
Kovojimo būdai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kurklį iš jo gyvenamosios zonos išnaikinti yra sunku – „Decis“ (vabzdžių naikinimo cheminis preaparatas) tik kuriam laikui juos atbaido, tačiau vėliau jie vėl grįžta į tas pačias vietas. Vienas paprastas būdas yra rudenį iškasti ~50 cm gylio duobę ir ją prikrauti mėšlo. Kurkliai žiemojimui ieško sąlyginai šiltesnės vietos, tad ir įsirausia į mėšlo krūvą. Orams atšalus, duobę atkasti ir visą turinį paskleisti plonu sluoksniu. Kurkliai sušąla. Taip pat galima į urvelius pribarstyti sugrūstų kiaušinių lukštų, maišytų su nerafinuotu aliejumi. Jų prisivalgę kurkliai žūsta. Kitas labai efektyvus būdas – įsigyti cheminio preparato, kuris rusiškai vadinasi „Медведка“. Veiksmingesnis yra „Медветокс“.
Kurklius galima gaudyti ir kitaip: suradus gilyn einantį urvelį į jį pilti vandenį. Kurklys greitai pabėga iš užtvindyto urvo. Taip juos galima pagauti gyvus. Kitas būdas – gaudyti pagal kurkimą. Suradus vietą, kur kurklys kurkia, su kastuvu galima jį iškasti, nes jis tūno paviršiuje.
Natūralus kurklio biologinis priešas gamtoje – žygiai, šunys, katės, gyvatės, kurmiai, varnėnai, skruzdės, driežai. Žygiai dirbtinai veisiami siekiant išnaikinti kurklių populiacijas.
