Pabėgėlių stovykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pabėgėlių iš Ruandos stovykla rytinėje Kongo Demokratinės Respublikos dalyje po Ruandos genocido įvykių.
Pabėgėlių iš Siera Leonės stovykla Gvinėjoje.
Palestiniečių pabėgėlių stovykla Nahr el-Bared Šiauriniame Libane (2005 m.)

Pabėgėlių stovykla (angl. refugee camp) – laikina žmonių gyvenvietė, įkurta pabėgėliams apgyvendinti. Neretai pabėgėlių stovyklose gali būti virš šimto tūkstančio žmonių. 2012 m. vidutinis pabėgėlių stovyklos gyventojų skaičius buvo 11400 žmonių.[1] Pabėgėlių stovyklas paprastai įrengia ir prižiūri valstybės vyriausybė, Jungtinės Tautos, tarptautinės organizacijos (pvz., Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas) ar nevyriausybinės organizacijos.

Paprastai pabėgėlių stovyklos įrengiamos skubiai ir tinkamos tenkinti gyventojų poreikius tik trumpą laiko tarpą. Dažnai dėl didelio gyventojų tankio ir infrastruktūros nebuvimo pabėgėlių stovyklos būna nehigieniškos, dėl to pasižymi dideliu sergamumu infekcinėmis ligomis. Jei pabėgėliai negali grįžti (dažnai dėl pilietinio karo), gali ištikti humanitarinė krizė.

Pabėgėlių stovyklose dažniausiai gyvena karo pabėgėliai, pasitraukę dėl karo veiksmų jų tėvynėje į kaimyninę šalį, kurį suteikė prieglobstį. Kai kuriais atvejais pabėgėliai palieka namus dėl aplinkos ar ekonomikos problemų.

Kai kurios pabėgėlių stovyklos egzistuoja dešimtmečiais, ir pabėgėliai jose gyvena taip pat dešimtmečiais, kas kelia žmogaus teisių problemų. Kai kurios pabėgėlių stovyklos perauga į nuolatines gyvenvietes, kartais jos susilieja su gretimomis vietinių gyventojų gyvenvietėmis (pvz., Ein el-Helweh ir Deir al-Balah Palestinoje).

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastai pabėgėlių stovyklose būna:[2]

  • gyvenamosios patalpos (dažnai palapinės)
  • higieniniai įrengimai (prausyklos, dušai, tualetai)
  • klinikos, ligoninės, skiepijimo centrai
  • maitinimo ir maisto skirstymo centrai
  • ryšių įranga ar centras (radijas, telefonas)
  • saugumo sistema, pvz., supančios užtvaros (pvz., barikados), kontrolės postai, taikdarių pajėgų įgula.
  • koplyčios ar panašios religinės garbinimo vietos
  • mokyklos ir mokymo centrai (jei leidžia prieglobstį suteikusi šalis)
  • turgus (jei leidžia prieglobstį suteikusi šalis)

Prieglobstį suteikusi valstybė gali neleisti stovykloje įrengti turgaus ar mokyklų, kad pabėgėliai neapsigyventų pabėgėlių stovykloje kaip nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Kartais pabėgėlių stovyklų augimas ir struktūra stebima iš palydovų.[3]

Trukmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės pabėgėlių stovyklose gyvena, gaudami maistą ir medicininę pagalbą, kol gali saugiai grįžti į savo namus. Yra buvę atvejų kai kai kurios valstybės po keleto metų nutarė, kad pabėgėliams niekada nebus saugu grįžti namo, todėl juos perkelia į trečiąsias šalis, toliau nuo vietos, kur jie kažkada kirto valstybės sieną.

Pabėgėlių stovyklos įrengiamos kaip laikinos, tačiau neretai jos išlieka ne vieną dešimtmetį. Pvz., palestiniečių pabėgėlių stovyklos egzistuoja jau 50 metų, o Buduburamo stovykla Ganoje veikia virš 20 metų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]