PU-21
| PU-21 | |
|---|---|
| |
| Tipas | rankinis kulkosvaidis |
| Konstruktorius | J. Aleksandrovas ir kiti |
| Šalis |  Sovietų Sąjunga
|
| Sukurtas | 1971-1977 m. |
| Naudotas | eksperimentinis |
| Naudotojai | ginkluotėn nepriimtas |
| Kalibras, mm | 5,45 mm |
| Šovinys, mm | 5,45×39 mm |
| Šaudymo sparta, n/min. | 750 |
| Svoris, kg | 8,5 (su juosta), 5,7 |
| Ilgis, mm | 1 060 |
| Vamzdžio ilgis, mm | 590 |
| Pradinis greitis, m/s | 960 |
| Taikymo tolis, m | 1000 |
| Maks. šūvio nuotolis, m | 1000 |
| Mechanizmas | automatinis, parako dujų nukreipimas |
| Dėtuvė | 20, 30, 45 šov. dėtuvės 200 šovinių juosta dėžutėje |
PU-21 (rus. ПУ-21) – eksperimentinis 5,45 mm rankinis kulkosvaidis, sukurtas 1971-1977 m. autorių kolektyvo (J. Aleksandrovas, V. Kalašnikovas, M. Dragunovas, A. Nesterovas ir P. Liakasovas). Šis kulkosvaidis turėjo kariuomenėje pakeisti RPK, tačiau kariškiai nutarė, kad nėra pagrindo tokiam kulkosvaidžių keitimui. Žymiausias kulkosvaidžio ypatumas buvo dvigubas šovinių tiekimas.[1][2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kuriant šį kulkosvaidį buvo siekiama:
- padidinti kulkosvaidžio efektyvumą 1,5 karto,
- sukurti kulkosvaidį, kuris gali šaudyti tiek iš dėtuvės, tiek iš juostos.[2] Pirmasis kulkosvaidžio variantas buvo išbandytas 1974 m., bet nesugebėjo patenkinti patikimumo ir veiksnumo reikalavimų. Bandymai pasibaigus lūžus uoksui.[1] Tačiau CNIITočmašas nutarė toliau kurti kulkosvaidį su dvigubu šovinių tiekimu. Buvo sukurta būgninė dėtuvė M30 (75 šovinių talpos) ir padidinta diskinė dėtuvė (100 šovinių talpos) bei 200 šovinių juosta duraliuminio dėžutėje.[2]
1976 m. Gynybos ministerijos poligone buvo sėkmingai išbandytas naujo kulkosvaidžio PU-1 pavyzdys. Buvo panaudotas kulkosvaidžio NSV juostų šovinių fiksavimo būdas, užtikrinantis juostos lankstumą ir gerą šovinių laikymąsi juostoje. Buvo supaprastintas juostos imtuvas.[2] Kaip ir ankstesniajame variante juostos imtuvas buvo kairioje uokso sienelėje, dėtuvė apačioje, o dujinis variklis viršuje. Tūtelės išmetamos dešinėn aukštyn. PU-1 skeliamasis paleidžiamasis mechanizmas nuo atitinkamo RPK mechanizmo skyrėsi tik automatiniu paleidikliu. Optinis taikiklis buvo tvirtinamas ant standartinio pamatėlio „kregždės uodega“. Šį sykį kariškiams nepatiko būtinybė nešioti pernelyg daug šovinių – dėžę su juosta ir aštuonias dėtuves.[2]
1977 m. modelis buvo radikaliai pakeistas:
- Tūtelės išmetamos dešinėn žemyn.
- Dujų nukreipimo vamzdelis perkeltas po vamzdžiu.
- Juostos imtuvas perkeltas į uokso viršų, o dėtuvės – į kairiąją uokso sienelę.[1] Dėtuvinis maitinimas tapo pagalbiniu. Juostą buvo galima paduoti tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės. Dėl to juostos imtuvas tapo pernelyg sudėtingas, dėl ko jis triko poligoniniuose bandymuose.
- Šaudymo režimas tik automatinis.
- Šaudymo sparta padidėjo 150 šūvių per minutę (lyginant su RPK).
Naujasis modelis buvo pavadintas PU-2 (ПУ-2).[2]
Paskutinis kulkosvaidžio variantas PU-21 atgavo ankstesnį šovinių tiekimo išdėstymą. Tačiau 1978 m. šio kulkosvaidžio tobulinimas buvo nutrauktas.[2]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Оружейная правда: Пулемет ПУ Archyvuota kopija 2013-10-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 LiveGans: Отечественные пулемёты с унифицированной подачей (тема «Поплин») Archyvuota kopija 2010-12-06 iš Wayback Machine projekto.