Degeneracinio meno paroda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ernst Ludwig Kirchner 1919 m. paveikslas „Žiemos peizažas mėnesienoje“ buvo vienas iš eksponuotų parodoje „Degeneracinis menas“
Jozefas Gebelsas „Degeneracinio meno“ parodoje Berlyne

Degeneracinio meno paroda, kitaip, „Išsigimusio meno“ (vok. Entartete Kunst) paroda – kilnojamoji paroda, kuri pirmą kartą įvyko 1937 m. Miunchene. Suorganizuota Vokietiją valdančios nacionalsocialistų partijos iniciatyva.

Degeneraciniu ar išsigimusiu menu nacistinėje Vokietijoje (1933−1945) buvo pavadinta dailininkų modernistų kūryba, kuri neatitiko nacistinės ideologijos. 1937 m. vadovaujant A. Hitlerio mėgstamam dailininkui Adolf Ziegler šimtai kūrinių buvo konfiskuoti ir pašalinti iš viešųjų Vokietijos muziejų ir galerijų. Apie 650 kūrinių, daugiausiai vokiečių menininkų, buvo eksponuoti 1937 m. Miuncheno „Degeneracinio meno“ parodoje. Jos laikas sutapo su „Didžiojo Vokietijos meno“ paroda Miunchene, kurioje nacistai pateikė savo estetinį supratimą apie meną, daugiausiai klasicizmo ir neoklasicizmo kūrinius.[1][2] Abi parodos buvo beveik toje pačioje gatvėje. Vėliau „Degeneracinio meno“ paroda tapo kilnojamąja ir per trejus metus buvo parodyta dar 12 Vokietijos ir Austrijos miestų.

Tarp parodos menininkų, kurie buvo pristatyti „degeneracinio meno“ kūrėjais, buvo: Max Beckmann, George Grosz, Erich Heckel, Ernst Ludwig Kirchner, Max Pechstein, Paul Klee, Oskar Kokoschka, Ewald Mataré, Ernst Barlach, Max Ernst, Karel Niestrath, Emil Nolde, Vasilijus Kandinskis, Lyonel Feininger, Christian Rohlf, Karl Schmidt-Rottluff, Lasar Segall, bei lietuvis Pranas Domšaitis ir kt. Nacistai skelbė, kad „degeneracinį meną“ esą kuria žydai ir bolševikai, tačiau iš 112 autorių „Degeneracinio meno“ parodoje buvo tik 6 žydai. Daugiausiai nacistų dėmesio sulaukė vokiečių ekspresionistų grupės „Tiltas“ nariai.

Parodos ekspozicija buvo suskirstyta į teminius kambarius: meno, kuriuo įžeidžiama Vokietijos moterų garbė; meno, kurį sukūrė žydai ir komunistai; meno, kuriuo įžeidžiami Vokietijos kariai; šventvagiško meno. Vienas kambarys su abstrakcionistiniais paveikslais buvo pavadintas „pamišimo kambariu“. Parodos buklete buvo rašoma: „Iš šio siaubo kambarių paveikslų ir piešinių neįmanoma nusakyti, kas dėjosi sergančiame prote tų, kurie laikė teptuką ir pieštuką“. „Degeneracinio meno“ paroda Miunchene sutraukė apie 1 mln. lankytojų, apie 3 kart daugiau nei „Didžiojo Vokietijos meno“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]