Orinoko juosta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Orinoko juosta pažymėta mėlynu apvadu.

Orinoko juosta (angl. Orinoco Belt, isp. Faja petrolífera del Orinoco) – požeminių naftos rezervų sandara šiaurės rytų Venesueloje palei Orinoko upę. Didžiausias sunkiosios naftos telkinys pasaulyje.[1] Telkinys priklauso Rytų Venesuelos naftos ir dujų baseinui.

Naftos rezervai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naftingieji telkiniai slūgso oligoceno, mioceno bei plioceno smiltainių storymėje. Pradiniai ištekliai apie 513 milijardų barelių naftos.[2][3]

Orinoko juosta buvo suskirstyta į keturias tyrinėjimo ir eksploatacijos zonas: Bojaka, Chuninas, Ajakučas ir Karabobas.

Karabobo zona[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karabobas-1, Karabobas-2 ir Karabobas-3 telkiniai atrasti 2010 m. ir pradėti eksploatuoti 2011 m.

Chunino zona[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 m. nafta pradėta pumpuoti Chuninas-6 telkinyje, kuris priklauso Venesuelos PDVSA ir Italafijos naftos įmonei Eni.

Chuninas-1 telkinys atrastas 2009 m. Telkinio operatoriai - Venesuelos PDVSA ir Baltarusijos naftos įmonė Belorusneft.

2011 m. pradėtas eksploatuoti Chuninas-3 telkinys, kuris priklauso PDVSA ir Rusijos energetikos įmonei LUKoil. Tais pačiais metais naftą pradėta išgauti Chuninas-4 telkinyje, kuriame savo operacija vykdo Kinijos PetroChina.

2012 m. pradėtas eksploatuoti Chuninas-2 telkinys, kuris priklauso PDVSA ir Vietnamo įmonei Petrovietnam. Po metų naftą pradėta pumpuoti Chuninas-7 ir Chuninas-8 telkinių zonoje su Ispanijos operatoriumi Repsol.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]