Olimpinis šūkis

Olimpinis šūkis (lot. Citius, Altius, Fortius, gr. ἓν διὰ τριῶν = hèn dià triôn, liet. Greičiau, aukščiau, tvirčiau) – šūkis, kurį 1894 m. pasiūlė Pierre de Coubertin. Šūkio idėja pasiskolino iš Dominikonų kunigo Henri Didon. Nuo 1920 m. šūkis yra sudedamoji olimpinių žaidynių emblemos (olimpinių žiedų) dalis.

Olimpinis šūkis kiekvieną kviečia siekti aukštumų įveikiant ir pralenkiant pačiam save ne tik varžybų arenose, bet ir gyvenime. Esmė – asmeninio tobulumo siekis, kuris nebūtinai turi sutapti su siekiu nugalėti varžovą. Kad geriau suprastume prasmę, galime jį palyginti su kitu žinomu šūkiu – „Svarbiausia ne laimėti, bet dalyvauti!“

• Greičiau – būk greitesnis, pranašesnis sporto varžybose;
• Aukščiau – būk aukštesnės moralės;
• Tvirčiau – būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais ir negerovėmis.

Istorija

Olimpinis šūkis atsirado vienoje Arenele mokykloje, netoli Paryžiaus. Dominikonų šventikas tėvas Henri Didon (1840–1900), norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti, akcentuoti fizinės ir dvasinės harmonijos svarbą, 1891 m. kovo 7 d. panaudojo šūkį Citius. Altius. Fortius kaip pagrindinę mintį savo kalboje atidarant pirmąją Arenele mokyklos sporto šventę. Toje šventėje dalyvavo Pierre de Coubertin ir aprašė ją savo leidžiamame žurnale „Les Sports Athletiques“. Vėliau P. de Coubertin naudojo šūkį, kuris atitiko jo sporto ugdymo filosofiją. 1894 m. P. de Coubertin Sorbonos kongrese paskelbė oficialiu olimpinio sąjūdžio šūkiu.

Taip pat skaitykite

• Olimpinė ugnis
• Olimpiniai žiedai