Okainių apylinkė
55°23′š. pl. 24°14′r. ilg. / 55.38°š. pl. 24.24°r. ilg.
.svg){kind=small} Okainių apylinkė
| ||
| Centras | Okainiai | |
  |
||
| TSRS topografija | ||
| Valsčiaus apylinkė | ||
| Valsčius | Šėtos valsčius | |
| Apskritis | Kėdainių apskritis | |
| Rajono apylinkė | ||
| Rajonas | Ramygalos rajonas (1950–1962) Kėdainių rajonas (1962–1963) | |
| Sritis | Šiaulių sritis | |
| Dabartinė seniūnija | ||
| Šėtos seniūnija, Truskavos seniūnija | ||
Okainių apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas vidurio Lietuvoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Šėtos valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Ramygalos rajonui.[2] 1954 m. prijungta Paežerių apylinkė ir Pauslajo apylinkė. 1963 m. sausio 12 d. Okainių apylinkė prijungta prie Šėtos apylinkės ir Truskavos apylinkės.[3]
| Apylinkės istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
| 1954-05-25 (Išsamiau) |
„Dirvos“, „Tarybinio ryto“ kolūkiai ir Žeimelio tarybinio ūkio Taujankos skyrius [4] | |||
| 1959-02-01 (Išsamiau) |
90,02 | „Dirvos“ kolūkis, „Tarybinio ryto“ kolūkis, Žeimelio tarybinio ūkio Naujankos skyrius [5] | 23 kaimai, 2 vienkiemiai | |
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 49
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 9
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 15–17
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 39–40
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 344