Odilon Redon

Odilonas Redonas

Odilono Redono autoportretas
Gimė	1840 m. balandžio 20 d. Bordo
Mirė	1916 m. liepos 6 d. (76 metai) Paryžius
Palaidotas (-a)	Bėvrė, Esono departamentas
Tautybė	prancūzas

Veikla	dailininkas

Vikiteka	Odilon Redon

Odilonas Redonas (pranc. Odilon Redon, tikr. pranc. Bertrand-Jean Redon, 1840 m. balandžio 20 − 1916 m. liepos 6 d.) – XIX a. pb. – XX a. pr. prancūzų tapytojas, grafikas, dekoratorius. Vienas žymiausių dailininkų-simbolistų.^[1]

Biografija

Odilonas Redonas gimė 1840 m. balandžio 20 d. Bordo. Tikrasis vardas – Bertranas Žanas Redonas. Buvo antruoju vaiku iš penkių Bertrand Redon ir Marie Guerin šeimoje. Vaikystę praleido Peirlebado kaime Medoke. Peirlebado apylinkės tapo vėlesnės Redono kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Nuo 1851 m. būsimasis dailininkas mokėsi Bordo mieste, nuo 1855 m. − piešimo pas Stanislas Gorin. Redonas išmoko groti smuiku. Domėjosi literatūra, draugavo su Armand Clavaud, botaniku ir filosofu. 1862-63 m. bandė stoti į architektūrą Paryžiuje, nesėkmingai. 1864 m. Odilonas Redonas trumpai ir nesėkmingai mokėsi tapybos Paryžiuje pas akademinį dailininką Žaną Leoną Žeromą. Grįžęs į Bordo visgi buvo pastūmėtas užsiimti menu draugo grafiko Rodolphe Bresdin kūrybos, kurią aukštai vertino. Iš Bresdin išmoko kurti oforto technika. 1868 ir 1869 m. Redonas parašė straipsnius Bordo laikraštyje „La Gironde“: pirmą apie Paryžiaus Salono parodą, antrą apie Rodolphe Bresdin kūrybą. 1870-71 m. Odilonas Redonas tarnavo armijoje prancūzų-prusų kare. Po karo apsistojo Paryžiuje, pradėjo menininko karjerą. Į Peirlebadės kaimą grįždavo vasarą.

Paryžiuje Redonas eksponavo seriją fantastinių piešinių anglimi Noirs. 1879 m. Anri Fanten-Laturo paskatintas publikavo pirmąjį litografijų rinkinį „Dans le rêve“. 1880 m. vedė Camille Falte. Pirmasis mažametis sūnus Žanas, gimęs 1883 m., mirė 1886 m. Antrasis sūnus Arï gimė 1889 m. ir kolekcionavo, bei populiarino tėvo darbus, kuriuos vėliau įsigijo Orsė muziejus. 1879–1899 m. periodu pagrindinę Redono kūrybos dalį sudarė litografijos, kurių šiuo laikotarpiu jis publikavo 12 albumų. 1881 m. įvyko pirmoji personalinė paroda. 1884 m. Redonas padėjo suorganizuoti Nepriklausomųjų dailininkų saloną, 1886 m. dalyvavo paskutinėje impresionistų parodoje Paryžiuje ir parodoje Briuselyje. Redono litografijos nebuvo populiarios plačiojoje publikoje, bet patraukė literatūrinių sluoksnių dėmesį. Jomis domėjosi Šarlis Bodleras ir dekadentai. Daugelis Redono litografijų, savo ruožtu, turėjo asociacijų su to meto Paryžiaus avangardo poetų kūryba. Jis iliustravo Edgaro Alano Po poezijos vertimus. Visgi vienintelė litografijų serija 1898 m., kuri buvo tiesiogiai susieta su poeto ir Redono draugo Malarmė poezija, taip ir nebuvo baigta.

Nuo 1890 m. Redonas pradėjo įtraukti spalvas į savo kūrybą, tapyti. Naudoti pastelę. Po 1900 m. dailininkas galutinai apleido savo Noirs kūrinius ir atsidėjo tapybai. Ypač dažnai vaizdavo gėles. Visgi jo kūryba didelio populiarumo nesulaukė ir Redonas buvo labai priklausomas nuo atskirų rėmėjų, tarp jų – André Bonger (1861–1934) Nyderlanduose, Gabriel Frizeau (1870–1938) Bordo ir Gustave Fayet (1865–1925) Fontfroidės abatijoje. Dekoratyvus darbų charakteris padėjo Redonui laimėti kai kurių užsakymų, pavyzdžiui, jis tapė Fontfroidės abatijos prie Narbonos bibliotekos sienas. Paruošė 18 dekoratyvių panelių rėmėjo barono De Domecy pietų kambariui.^[2] Savo tapybos darbais Odilonas Redonas priartėjo prie postimpresionistų ir kartais priskiriamas prie jų. Jo kūryba domėjosi nabiai ir fovistai. 1897 m. Redonas pardavė sodybą Peirlebadė kaime (jo tėvas buvo miręs 1874 m.). 1899 m. Diuran-Riuelis Redono darbus eksponavo kartu su nabių. 1904 m. didelė jo darbų paroda įvyko Rudens salone. 1904 m. pirmas jo paveikslas buvo priimtas į valstybinį Liuksemburgo muziejų.^[3] Atsirado tarptautinis dėmesys Redono kūrybai. 1913 m. jo darbai eksponuoti JAV, Niujorke. 1914 m. įvyko personalinės parodos Berlyne, Diuseldorfe ir Ciuriche. Odilonas Redonas mirė 1916 m. liepos 6 d. Paryžiuje. Palaidotas Bėvrė, Esono departamente. Po Redono mirties artimieji surinko jo dienoraščius, kritiką, autobiografiją, bei kitus užrašus ir publikavo 1922 m. rinkinyje „A soi-même“.^[4] Redono kūriniai savo fantastiškumu pranašavo siurrealistų ir dadaistų judėjimus.^[5]