Odė jaunystei (eilėraštis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Eilėraščio „Odė jaunystei" rankraštis

„Odė jaunystei" (lenk. Oda do młodości) – 1820 m. parašytas Adomo Mickevičiaus eilėraštis.

Sukūrimo istorija ir publikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1822 m. Juozapo Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas pirmasis Adomo Mickevičiaus poezijos tomas. Savo knygą poetas paskyrė bičiuliams: Jonui Čečiotui, Tomui Zanui, J.Ježovskiui, F.Malevskiui (tuometinio rektoriaus sūnui). Vienuose šaltiniuose teigiama, jog vienas pagrindinių rinkinio kūrinių buvo „Odė jaunystei“. Ši odė turėjo didelę reikšmę filomatų draugijai, Adomo Mickevičiaus draugams, visai kartai.[1] Pagal kitus šaltinius „Odė jaunystei“ išspausdinta 1827 m.[2]

Pagal kitus šaltinius „Odė jaunystei" oficialiai nebuvo publikuota daugelį metų, kadangi Rusijos imperijos cenzūros valdininkai eilėraštį atmetė. Eilėraščio neoficialių egzempliorių buvo padaryta tiek, kad 1831 m. sukilimo metu šis eilėraštis jau buvo gerai žinomas. Koropeckis rašė, kad: „kopijuoti ir kopijuoti tarp Vilniaus jaunimo ir netrukus po to, kai … jis tapo visos kartos himnu“.[3][4][5]

Kritikai šį eilėraštį vertino įvairiai, pvz., lenkų profesorius, literatūros istorikas Ignacijus Chranovskis pasisakė, jog tai pirmasis Adomo Mickevičiaus šedevras, tačiau kitas lenkų literatūros teoretikas Julius Kleineris su tuo nesutiko.[6][7]

Oficiali šio eilėraščio versija pirmą kartą publikuota 1838 m. Paryžiuje.[8][9][10]

Eilėraščio tema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eilėraštis tema – tai jaunimo teisės ir pareigos, taip pat didesnių idealų ieškojimas. Eilėraštis parašytas romantizmo dvasia.[11] Šiame eilėraštyje Adomas Mickevičius pseudoklasicistinei poetikai priešpriešino jaunatvišką entuziazmą.[12]

Romantikai skelbė, jog pasaulį žmogus pažįsta ne protu, o nuojauta ir intuicija. „Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!“ – deklaravo eilėraštyje „Odė jaunystei“ A. Mickevičius.[13]

Daugelis Mickevičiaus amžininkų eilėraščio „Odė jaunimui“ tekste įžvelgė Frydricho Šilerio poemos „An die Freude“ įtaką. Eilėraštis kupinas filomatų šūkių, jis buvo apibudintas kaip slaptos filomatų organizacijos, kuriai priklausė Adomas Mickevičius, manifestas.[14][15]

Eilėraščio „Odė jaunystei” recitavimu, susiėmus rankomis ir sustojus ratu, buvo baigiami filaretų (filomatų) susirinkimai.[16]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adomas Mickevičius Vilniaus universitete, 2010. Skelbta Bernardinai.lt. [1]
  2. Adomo Mickevičiaus biografija, skelbiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [2]
  3. Kazimierz Wyka, „Mickiewicz, Adam Bernard", Polski Słownik Biograficzny, vol. XX, 1975, p. 695.
  4. Roman Robert Koropeckyj (1 January 2008). Adam Mickiewicz: The Life of a Romantic. Cornell University Press. p. 23, 29. ISBN 978-0-8014-4471-5..
  5. Krystyna Tokarzówna; Instytut Badań Literackich (Polska Akademia Nauk) (1972). Maria Konopnicka: materiały z sesji naukowej w 60 rocznice̜ s̀mierci poetki (Kalisz, 16-17, IX, 1970). Ludowa spółdzienia wydawnicza. p. 96
  6. Kazimierz Świegocki (1 January 2006). "Czy Oda do młodości jest arcydziełem? „.
  7. Od Romantyzmu Do Postmodernizmu: Wybrane Szkice Literackie Z Lat 1970–2003. Instytut Wydawniczy „Pax“. p. 33, 39. ISBN 978-83-211-1761-4.
  8. Alina Kowalczykowa (1991). Idee programowe romantyków polskich: antologia. Wyd. Ossolińskich. p. 3. ISBN 978-83-04-02613-1.
  9. Teksty drugie. Instytut Badań Literackich PAN. 1998. p. 33.
  10. Roman Robert Koropeckyj (1 January 2008). Adam Mickiewicz: The Life of a Romantic. Cornell University Press. p. 245. ISBN 978-0-8014-4471-5.
  11. Kazimierz Wyka, „Mickiewicz, Adam Bernard“, Polski Słownik Biograficzny, vol. XX, 1975, p. 695.
  12. Adomo Mickevičiaus biografija, skelbiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje [3]
  13. Vida Girininkienė. Romantikai Simonas Daukantas ir Adomas Mickevičius (I). [4]
  14. Elwira Buszewicz (2003). Słownik pisarzy polskich. Zielona Sowa. p. 323. ISBN 978-83-7389-123-4.
  15. Alina Witkowska, Ryszard Przybylski: Romantyzm. Warszawa: PWN, 2000, s. 247. ISBN 83-01-12108-4.
  16. Vincas Maciūnas. Vilniaus universiteto 400 metų sukaktį minint (II). [5]