Obtiuracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Obtiuracija (angl. obturation; iš lot. obturatio 'užkimšimas'), sandarinimas – šaunamojo ginklo vamzdžio užsandarinimas šūvio metu, kad parako dujos neprasiskverbtų:

Obtiuracija užtikrina reikiamą parako dujų slėgį, kuris panaudojamas sviediniui (kulkai) iš vamzdžio išstumti. Obtiuracija didina ginklo efektyvumą ir apsaugo šaulį ir patį ginklą nuo galimų pažeidimų.

Beatošliaužiuose pabūkluose šovinio kameros atvirumas, dėl iš tokio ginklo drūtgalio žiočių išsiveržia parako dujų deglas, mažina atatranką, tad čia obtiuracija nereikalinga.

Obtiuracija nuo dujų prasiveržimo atgal[taisyti | redaguoti kodą]

Obtiuracija šovinio lizde[taisyti | redaguoti kodą]

Tūteliniai šoviniai[taisyti | redaguoti kodą]

Šaunamuosiuose ginkluose, naudojančiuose tūtelinius šovinius, obtiuracija reikalinga plyšyje tarp tūtelės ir šovinio lizdo. Paprastai čia obtiuraciją užtikrina šovinio tūtelė, kuri šūvio metu išsiplečia ir neleidžia parako dujoms prasiveržti pro šovinio lizdą į ginklo mechanizmą.

Betūčiuose šaulių ginkluose ši obtiuracija iki šiol neturi pakankamai gero sprendimo.

Trinariai šaudmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Ginkluose, naudojančiuose betūčius šaudmenis, pvz., pabūkluose, naudojančiuose trinarius šaudmenis su užtaisų maišais, naudojamas specialus plastiškas žiedinis obtiuratorius. Pirmą jo variantą sukūrė prancūzas pulkininkas Š. de Banžas (C.R. de Bange), tai buvo daugiasluoksnis asbestinis žiedas, kurio vidus užpildytas tirštu tepalu. Toks obtiuratorius turėdavo užsandarinti plyšį tarp spynos nuožulnos iš šovinio lizdo (užtaiso kameros). Parako dujų spaudžiamas šis žiedas užkemša plyšį.

Obtiuracija tarp šovinio lizdo ir vamzdžio[taisyti | redaguoti kodą]

Revolverio vamzdžio liepsna. Matyti nežymus liepsnos pliūpsnis tarp būgno ir vamzdžio drūtgalio dėl prastos obtiuracijos.
Matyti liepsnos pliūpsniai į šonus tarp būgno ir vamzdžio drūtgalio.

Yra šaunamųjų ginklų, kurie turi judamąjį šovinio lizdą, kuris yra atskiras nuo paties vamzdžio (tai būdingas revolverių bruožas). Šūvio metu parako dujos prasiveržia vietoje, kur vamzdžio drūtgalis jungiasi su šovinio kamera revolverio būgne.

Revolverių duslintuvai[taisyti | redaguoti kodą]

Revolverių duslintuvai neveikia, nes kulkai prašokant plyšį tarp šovinio lizdo būgne ir vamzdžio drūtgalio, parako dujos prasiveržia pro šį plyšį. Net jei vamzdis turi duslintuvą, pro šį plyšį besiveržiančios dujos sukelia aiškiai girdimą garsą. Dėl šios priežasties nėra prasmės naudoti duslintuvus su paprastais revolveriais.

Tačiau kai kurie revolveriai gali turėti veiksmingus duslintuvus. Vienas tokių revolverių yra naganas, turintis būgno obtiuracijos sistemą. Prieš šaunant būgnas pasislenka pirmyn ir užveria prieš būgną esantį plyšį. Todėl XX a. 4-tą dešimtmetį Tarybų Sąjungoje buvo sukurtas Nagano duslintuvas BraMit.

Obtiuracija nuo dujų prasiveržimo priekin[taisyti | redaguoti kodą]

Kamštinė ir savaiminė obtiuracija[taisyti | redaguoti kodą]

Minjė kulkos su įdubimais dugneliuose.
.22 LR šovinys su minkšto švino kulka.

Lygiavamzdžių, pro laibgalį užtaisomų šaulių ginklų laikais kulkas darydavo mažesnio kalibro nei vamzdžio kalibras, kad kulkas būtų galima patogiai nustumti gilyn į vamzdį iki parako užtaiso. Kad pro tarpus tarp kulkos ir vamzdžio sienelės prasiveržtų kuo mažiau parako dujų, prieš kulką dėdavo veltininį, odinį ar panašų kamštį, antrą kamštį – po kulkos, kad ši neiškristų iš vamzdžio. Tokie kamščiai nėra labai efektyvi obtiuracijos priemonė.

Vienas obtiuracijos būdų šaudant per laibgalį užtaisomais graižtviniais šautuvais ar pistoletais buvo naudoti didesnio nei kanalas skersmens kulkas, kad šios įsirėžtų į graižtvas. Užtaisant ginklą per laibgalį tokią kulką apvyniodavo audeklo skiaute ir su jėga įstumdavo ar įkaldavo į vamzdį. Taip kulka ne tik būdavo įtaisoma graižtvose, bet ir būdavo užtikrinama pakankama obtiuracija. Tačiau toks šaulių ginklų užtaisymas būdavo labai lėtas.

Geresnis sprendimas buvo XIX a. viduryje išrastos specialios kulkos, imtos naudoti per laibgalį užtaisomuose štuceriuose:

  • Kulkos su kyšuliais, kurios užtaisant tiksliai ir laisvai įeidavo į graižtvinį vamzdį. Kyšuliai įsistatydavo į graižtvų griovelius.
  • Švino kulkos, kurių kalibras buvo mažesnis nei vamzdžio, tačiau kurios užtaisant ar šūvio metu išsiplėsdavo tiek, kad šonai pasiekdavo vamzdžio sieneles. Viena pirmųjų tokių kulkų buvo Minjė kulka, sudaryta vien iš švino, su duobute dugnelyje.

Ėmus naudoti šautuvus, naudojusius tokius šovinius, toliau vystantis pramonei, atsirado galimybė didelę dalį pėstininkų apginkluoti tokiais šautuvais.

Perėjus prie užtaisymo per drūtgalį ši problema atkrito, nes švinines kulkas ėmė daryti kiek didesnio kalibro nei vamzdžio kanalo kalibras. Šūvio metu tokios kulkos deformuojasi išlaikydamos sandarumą.

Besiplečiančias švinines kulkas turi .22 Long Rifle šoviniai. Dabar beapvalkalės kulkos yra palyginti retos.

Graižtviniuose šaunamuosiuose ginkluose kulkų obtiuracija paprastai įvyksta savaime, nes palyginti minkštos švininės kulkos (ir turinčios varinį ar plieninį apvalkalą) būna keliomis dešimtosiomis milimetro didesnio kalibro nei vamzdžio kanalo skersmuo. Parako dujų spaudžiama kulka kiek išsiplečia (tam kulkos dugnelis paprastai būna įdubęs) ir įsirėžia į graižtvų griovelius.

Kamštinė obtiuracija naudojama šaudant lygiavamzdžiais šautuvais šratų užtaisais.

Obtiuratoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Medžioklinė Brenekės kulka su veltininiu obtiuratoriumi.

Kovinių ginklų šarvamušės kulkos, kai kurios medžioklinės kulkos, artilerijos sviediniai turi specialius įtaisus, užtikrinančius kulkos ar sviedinio obtiuraciją vamzdyje. Tokie obtiuratoriai slopina parako dujų prasiveržimą tarpe tarp kulkos (sviedinio) ir vamzdžio sienelės, o taip pat centruoja kulką vamzdyje.