Minjė kulka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Įvairios Minjė kulkos (iš kairės į dešinę): .557 Enfield šautuvo kulka, dvi .58 Springfield šautuvo kulkos, (x 2), Viljamso valomoji kulka (Williams cleaner bullet, be cinkinio dugnelio) ir .69 kalibro kulka modifikuotam 1843 m. Springfield šautuvui
Džeimso Bertono (James H. Burton) patobulinta Minjė kulka – be dugninio dubenėlio (1855 m.)

Minjė kulka (angl. Minié ball; rus. Пуля Минье) – šūvio pradžioje išsiplečiančios kulkos tipas, imtos naudoti pro laibgalį užtaisomuose graižtviniuose šautuvuose. Išpopuliarėjo Krymo ir JAV pilietinio karo metu. Pavadinta Klodo Etjeno Minje (Claude-Étienne Minié), kulkos ir Minjė šautuvo išradėjo, vardu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Štuceriai (pro žiotis užtaisomi graižtviniai šautuvai) buvo vieni taikliausių savo laikų ginklų, tačiau kaip koviniai jie buvo prasti, nes mūšyje dažnai pavykdavo iššauti tik vieną kartą dėl lėto užtaisymo. Užtaisant kulką reikėjo pro žiotis įkalti (kartais – plaktuku), kad kulka gerai priglustų prie vamzdžio sienelių ir graižtvų. Todėl štuceriais apginkluodavo tik labai taiklius šaulius (šių laikų snaiperių analogas).

Pasireiškė techninis prieštaravimas – kulka turi būti lengvai įstumiama pro vamzdžio laibgalį (t. y., turi būti mažesnio kalibro nei vamzdis), bet kulka turi glaudžiai įsirėžti į graižtvas (tam kulkos ir vamzdžio kalibrai turi sutapti).

Henri-Gustave Delvigne 1826 metais sukūrė kulką, kuri pro žiotis įleista išsiplėsdavo ir įsikirsdavo į graižtvas kulką keliskart stuktelėjus grūstuvu.[1]

Faktiškai Minjė tipo kulkas gerokai anksčiau, tik pavadintas angl. cylindro-conoidal bullet ('kūgiškai cilindriška kulka') dar 1832 m. pasiūlė naudoti britų kapitonas Džonas Nortonas (John Norton),[2] bet šių kulkų D. Britanijos kariuomenės vadai nepriėmė.

Minjė kulkos pirmtakė buvo 1848 m. Prancūzijos armijos kapitonų Montgomery ir Henri-Gustave Delvigne patobulinta kulka. Ši kulka leido sparčiau užtaisyti pro žiotis užtaisomus graižtvinius šautuvus, dėl ko šiuos ėmė vis plačiau naudoti mūšio lauke, jie ėmė išstumti lygiavamzdžius pro žiotis užtaisomus šautuvus.

O 1849 m. savo plėtrią kulką pasiūlė Klodas Minjė. Šios kulkos labiausiai ir paplito.

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minjė kulka yra kūgiškai cilindrinė minkšto švino kulka, šiek tiek mažesnio skersmens nei ginklo vamzdis, su kūgiška įduba dugnelyje. Ties pamatu turėjo keturis (pradiniame Minjė variante) griovelius, užpildytus tirštu tepalu. Kūgiškos įdubos platesniojoje dalyje yra geležinis dubenėlis dugnu į priekį, nesiekiantis įdubos dugno. Šūvio metu energingai besiplečiančios parako dujos stumia duvenėlį pirmyn į kūgišką įdubą ir išplečia kulkos pamatinę dalį, dėl ko ši savaime įsirėžia į graižtvas. Tai užtikrina obtiuraciją ir kulkos stabilizacija įsukant kulką. Dėl to padidėja kulkos greitis ir taiklumas.

Vėliau paaiškėjo, kad palyginti ilga kulka (daugiau kaip 2 kalibrų ilgio) šūvio metu susispaudžia (sutrumpėja ir paplatėja), dėl ko gerai įsirėžia į graižtvas. Todėl Minjė kulkos formą galima supaprastinti.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krymo karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą Minjė kulkos kovos veiksmuose buvo panaudotos Krymo kare. Rusijos kariuomenė, ginkluota muškietomis (pro laibgalį užtaisomais lygiavamzdžiais šautuvais)efektyviai galėjo šaudyti 200 žingsnių nuotoliu. Tuo tarpu britų ir prancūzų kariuomenė, naudojusi Minjė kulkas, galėjo efektyviai šaudyti keturis kartus didesniu nuotoliu. Manoma, kad tai viena priežasčių, dėl ko Rusija pralaimėjo Krymo karą.[3].

Yra hipotezė, kad didelė dalis antirusiškų sąjungininkų kariuomenės (ypač prancūzų) kovėsi lygiavamzdžiais šautuvais, kurie naudojo patobulintas Neslerio kulkas. Jos šaudė šiek tiek geriau negu apvalios kulkos, jų konstrukcija paremta tuo pačiu principu kaip ir Minjė kulkos – jos išsiplėsdavo šūvio metu ir prisispausdavo prie vamzdžio vidinio paviršiaus.[4].

JAV pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JAV pilietinio karo metu (1861-1865 m.) Minjė kulkas plačiai naudojo abi kariavusios pusės. Didelis šaudymo taiklumas bei pasenusi taktika, kai būdavo atakuojama glaustomis kolonomis, užtikrino didelius kovinius nuostolius – abi pusės kartu prarado virš 600 tūkstančių nukautų karių.[5].

Rusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijoje Minjė kulkos su dubenėliais buvo naudojamos 7 linijų kalibro graižtviniuose šautuvuose. Vėliau Minjė kulkos buvo supaprastintos, jas ėmė gaminti be gamyboje sudėtingų dubenėlių.

Perėjus prie 6 linijų kalibro pro žiotis užtaisomų graižtvinių šautuvų, tebenaudojo kulkas su dubenėliais. Jos svėrė 8 zolotnikus. Šiuos 6 linijų šautuvus perdirbus į užtaisomus pro drūtgalį ir ėmus naudoti metalinius šovinius, toliau naudojo plėtriąsias Minjė kulkas su dubenėliais. Jų kalibras buvo lygus vamzdžio kanalo skersmeniui pagal graižtvas (5,3 linijos).

Kulkos paviršiuje buvo 0,8 mm gylio žiediniai grioveliai, į kuriuos susirinkdavo švinas, išspaudžiamas kulkai įsirėžiant į graižtvų griovelius. Kadangi šaudant vamzdžių vidus dėvėjosi ir tuo metu leidžiama išdilimo riba buvo 0,8 mm, kad kulkos įsirėžtų į graižtvas ir didžiausio kalibro (6,3 linijos) vamzdžiuose, buvo naudojamos kulkos su dubenėliais.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sam Fadala (2006). The Complete Black Powder Handbook: The Latest Guns and Gear, 5th, Gun Digest Books. Tikrinta 2010-05-14.
  2. Robert L. O'Connell (1990). Of Arms and Men: A History of War, Weapons, and Aggression. Oxford University Press US. Tikrinta 2010-05-14.
  3. Orlando Figes (2010). The Crimean War: A History. Metropolitan Books US. Tikrinta 2011-08-104.
  4. Dvikoviniuose pistoletuose naudotas apvalias kulkas apvyniodavo audeklu, kad jos standžiai lįstų į vamzdį, ir tada grūstuvu įmušdavo į vamzdį. Taip tarp kulkos ir vamzdžio vidinio paviršiaus nebūdavo laisvo tarpo. Taip šie lygiavamzdžiai pistoletai iki 25 m duodavo gerą glaustumą.
  5. Pagal paskaičiavimus, JAV pilietiniame kare žuvo daugiau JAV kareivių, negu visuose likusiuose JAV karuose kartu paėmus.