Nikolajus Lichačiovas
| Nikolajus Lichačiovas rus. Николай Петрович Лихачёв | |
|---|---|
| |
| Nikolajus Lichačiovas | |
| Gimė | 1862 m. balandžio 24 d. Čistopolis |
| Mirė | 1936 m. balandžio 14 d. (73 metai) Leningradas |
| Veikla | rusų istorikas |
 Vikiteka |
Nikolajus Lichačiovas |
Nikolajus Lichačiovas (rus. Николай Петрович Лихачёв, 1862 m. balandžio 24 d. Čistopolis, Kazanės gubernija – 1936 m. balandžio 14 d. Leningradas) – rusų istorikas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aukso medaliu baigė Kazanės gimnaziją, 1884 m. – Kazanės universitetą ir paliktas rengtis profesūrai. Nuo 1894 m. Sankt Peterburgo archeografijos komisijos narys, Sankt Peterburgo archeologijos instituto profesorius. 1897 m. įkūrė Rusijos genealogijos draugiją, 1925 m. savo kolekcijų pagrindu – Paleografijos muziejų. 1925 m. TSRS mokslų akademijos akademikas. 1930 m. suimtas, kaltintas antisovietinės Visaliaudinės kovos dėl laisvos Rusijos atgimimo sąjungos įkūrimu, kuriam laikui ištremtas į Astrachanę.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Parašė pagalbinių ir specialiųjų istorijos mokslų (sfragistika, paleografija, filigranologija, heraldika, genealogija), taip pat knygotyros, dailėtyros veikalų. Paskelbė XVI a. – XVII a. Rusijos istorijos šaltinių.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- XVI a. Maskvos valdovų biblioteka ir archyvas, 1894 m.
- Popieriaus vandenženklių paleografinė reikšmė, 3 d. 1899 m.
- Seniausioji sfragistika, 1906 m.
- Andrejaus Rubljovo stilius, 1907 m.
- Bizantijos ir Rusijos sfragistikos istorijos medžiaga, 1928 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Nikolajus Lichačiovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 111 psl.