Nikolajus Lichačiovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nikolajus Lichačiovas
rus. Николай Петрович Лихачёв
Likhachev NP.jpg
Nikolajus Lichačiovas
Gimė 1862 m. balandžio 24 d.
Čistopolis
Mirė 1936 m. balandžio 14 d. (73 metai)
Leningradas
Veikla rusų istorikas
Commons-logo.svg Vikiteka Nikolajus LichačiovasVikiteka

Nikolajus Lichačiovas (rus. Николай Петрович Лихачёв, 1862 m. balandžio 24 d. Čistopolis, Kazanės gubernija1936 m. balandžio 14 d. Leningradas) – rusų istorikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukso medaliu baigė Kazanės gimnaziją, 1884 m. – Kazanės universitetą ir paliktas rengtis profesūrai. Nuo 1894 m. Sankt Peterburgo archeografijos komisijos narys, Sankt Peterburgo archeologijos instituto profesorius. 1897 m. įkūrė Rusijos genealogijos draugiją, 1925 m. savo kolekcijų pagrindu – Paleografijos muziejų. 1925 m. TSRS mokslų akademijos akademikas. 1930 m. suimtas, kaltintas antisovietinės Visaliaudinės kovos dėl laisvos Rusijos atgimimo sąjungos įkūrimu, kuriam laikui ištremtas į Astrachanę.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė pagalbinių ir specialiųjų istorijos mokslų (sfragistika, paleografija, filigranologija, heraldika, genealogija), taip pat knygotyros, dailėtyros veikalų. Paskelbė XVI a.XVII a. Rusijos istorijos šaltinių.[1]

Nikolajaus Lichačiovo kapas

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • XVI a. Maskvos valdovų biblioteka ir archyvas, 1894 m.
  • Popieriaus vandenženklių paleografinė reikšmė, 3 d. 1899 m.
  • Seniausioji sfragistika, 1906 m.
  • Andrejaus Rubljovo stilius, 1907 m.
  • Bizantijos ir Rusijos sfragistikos istorijos medžiaga, 1928 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nikolajus Lichačiovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 111 psl.