Natjašastra

Natjašastra (skr. नाट्यशास्त्र = IAST: Nāṭyaśāstra – 'šokio/dramos mokymas') – senovės Indijos traktatas apie teatrą, šokį, muziką. Sukurtas tarp I a. pr. m. e. ir III a. m. e. yra seniausias žinomas tokio pobūdžio kūrinys Indijoje. Jo autorystė priskiriama Bharatai Muniui, nors laikoma „Samavedos“ tęsinio „Gandharvavedos“ dalimi. Kūrinį sudaro ~6000 šlokų, išdėstytų sanskritu per 36 dalis. „Natjašastrai“ komentarą parašęs žymus XI a. indų estetikas Abhinavagupta.

Nors „Natjašastra“ visų pirma teatro, dramos teorijos traktatas, jame gausu mitologinių įvaizdžių, teatras siejamas su dvasiniu pasauliu. Aprašoma 15 dramos tipų, 8 „rasos“ (nuotaikos): meilė, gailestis, pyktis, pasibjaurėjimas, narsa, nuostaba, siaubas ir džiugesys; nagrinėjamos būsenos (bhava). „Natjašastroje“ kiekvienas sceninis pasirodymas aprašomas kaip aukojimas dievams.

„Natjašastra“ yra pirmasis indų kūrinys, plačiau nagrinėjantis muziką (muzikiniam atlikimui skirta ir „Samaveda“, bet ten nagrinėjami religinio giedojimo aspektai). Iki pat XIII a., kol susiformavo Hindustani ir Karnataka stiliai, „Natjašastra“ buvo pagrindinis klasikinės indų muzikos vadovėlis. Čia be kita ko, aprašomi 22 šruti („girdmenys“), 7 svarų eilė (sargam: Sa, Ri, Ga, Ma, Pa, Dha, Ni), įvairūs muzikos instrumentai. „Natjašastroje“ pateikiama naujų religinių praktikų ir vedinių apeigų sintezė, siekiama senąsias praktikas pritaikyti prie naujų aplinkybių.

Nuorodos

• Natjašastros angliškas vertimas