Najadė (palydovas)
 | |
| Atradimas | |
|---|---|
| Atradėjas | Voyager 2 |
| Atrastas | 1989 m. rugsėjis |
| Orbitos charakteristikos | |
| Didžioji pusašė | 48 227 km[1] |
| Ekscentricitetas | 0,0004 |
| Apskriejimo periodas | 0,2943958 d. |
| Posvyris | 4,75° (į Neptūno ekvat.) |
| Planetos palydovas | Neptūno |
| Fizinės charakteristikos | |
| Vidutinis skersmuo | 96 × 60 × 52 km[2] |
| Masė | ~1,9×1017 kg |
| Vidutinis tankis | ~1,2 g/cm³ |
| Ašies posvyris | 0 |
| Albedas | 0,07[2] |
| Paviršiaus temperatūra | vid: ~51 K |
- Graikų mitologijoje – Najadės.
Najadė (an. Naiad; gr. Ναϊάδ-ες) arba Neptūnas III – arčiausiai Neptūno skriejantis gamtinis palydovas.
Atradimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Palydovas atrastas 1989 m. rugsėjo mėnesį erdvėlaivio Voyager 2, praskriejusio pro Neptūną, darytose nuotraukose. Iš karto po atradimo buvo suteiktas laikinas S/1989 N 6 pavadinimas. Vėliau pavadintas šaltinių ir upelių nimfų – najadžių – vardu.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, jog tai viena iš pirminių Neptūno palydovų nuolaužų, kurie galėjo suirti dėl didžiausio planetos palydovo Tritono perturbacijos[3].
Tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Voyager 2 skrydžio, Neptūno sistema buvo intensyviai tiriama antžeminėse observatorijose ir Hablo kosminiu teleskopu. 2002–2003 m. Keck teleskopais pasitelkiant adaptyviąją optiką buvo aptikti keturi didžiausi vidiniai planetos palydovai. Padarytose nuotraukose Najadės nebuvo[4].
Hablo teleskopo pagalba, gebančio užfiksuoti visus žinomus palydovus, Najadė taip pat nebuvo rasta. Manoma, jog dėl to kaltos didelės klaidos apskaičiuotose Najadės efemeridėse[5] – palydovo koordinačių dangaus sferoje lentelė, kuri sudaroma tam tikram laikotarpiui.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Orbitos charakteristikos: R. A. Jacobson ir W. M. Owen Jr., „The orbits of the inner Neptunian satellites from Voyager, Earthbased, and Hubble Space Telescope observations“, 2004. Astronomical Journal 128: 1412.
- ↑ 2,0 2,1 E. Karkoschka, „Sizes, shapes, and albedos of the inner satellites of Neptune“, 2003. Icarus 162: 400.
- ↑ D. Banfield ir N. Murray, „A dynamical history of the inner neptunian satellites“, 1992. Icarus 99: 390.
- ↑ F. Marchis ir kiti, „Neptunian Satellites observed with Keck AO system“, 2004. American Astronomical Society, DDA meeting #35, #07.08; Bulletin of the American Astronomical Society, Vol. 36, p.860
- ↑ M. R. Showalter ir kiti, „The Rings of Neptune and Uranus in the Hubble Space Telescope“, 2005 rugpjūtis. American Astronomical Society, DPS meeting #37, #66.09; Bulletin of the American Astronomical Society, Vol. 37, 772.
| |||||