Nadežda Durova

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Nadežda Durova
Nadezhda Durova.jpg
Nadežda Durova
Gimė: 1783 m. rugsėjo 17 d.
Mirė: 1866 m. kovo 29 d. (82 metai)
Jelabuga, Totorija
Veikla: rusų rašytoja, pirmoji moteris Rusijos imperijos kariuomenės karininkė.
Commons-logo.svg Vikiteka: Nadežda DurovaVikiteka
Pirmasis „Kavaleristės užrašų“ leidimas

Nadežda Durova (rus. Наде́жда Андре́евна Ду́рова, taip pat žinoma slapyvardžiu Алекса́ндр Андре́евич Алекса́ндров; 1783 m. rugsėjo 17 d. – 1866 m. kovo 29 d. Jelabuga, Totorija) – rusų rašytoja, pirmoji moteris Rusijos imperijos kariuomenės karininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvas – husarų rotmistras. Motina, dvarininko Aleksandrovičiaus duktė, ištekėjusi prieš tėvų valią, labai laukė sūnaus, todėl gimusia dukterį atidavė auklėti husarui Astachovui. „Balnas tapo mano lopšiu“, vėliau savo „Užrašuose“ rašė Nadežda. Ir net kai 1789 m. tėvas demobilizavosi, o motina pradėjo ją mokyti moteriškų ūkiškų užsiėmimų, berniokiškiškų karinių žaidimų ji neatsisakė. Tėvui teko jai padovanoti žirgą. Aštuoniolikmetė ištekėjo, pagimdė sūnų, bet susižavėjusi kazokų būrio esaūlu, paliko šeimą.

1806 m. persirengusi vyru Aleksandro Durovo pavarde ji Gardine įstojo į kavalerijos pulką. Dalyvavo karuose su Napoleonu I. Už sužeisto karininko išgelbėjimą apdovanota Georgijaus kryžiumi, jai suteiktas karininko laipsnis ir paskyrimas į Mariupolio husarų pulką. Tačiau tėvas, kuriam ji pasigyrė savo žygiais, atskleidė jos tapatybę. Narsia karininke susidomėjęs caras Aleksandras I leido jai tarnauti toliau korneto laipsniu, tik Aleksandro Aleksandrovo pavarde. Porą metų gyveno pas tėvą Sarapule, o nuo 1811 m. tęsė tarnybą Lietuvių ulonų pulke.

1812 m. kare dalyvavo mūšiuose prie Smolensko, Borodino kautynėse buvo kontūzyta, gydėsi Sarapule, buvo M. Kutuzovo pasiuntinė. Nuo 1813 m. poručiko laipsniu vėl grįžo į veikiančiąją armiją, dalyvavo kautynėse prie Modlino, Hamburgo ir Harburgo. 1816 m. išėjo į atsargą štabo rotmistro laipsniu. Mirė sulaukusi 83 m., palaidota su karine pagarba.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1836 m. žurnale „Современник“ pradėta spausdinti jos memuarų knyga „Kavaleristės užrašai“ (Записки кавалерист-девицы, lietuvių kalba: „Kavaleristė“ 1986 m.), juose yra su Lietuva susijusių epizodų. Aleksandrovo pavarde išleido nuotykių apysakų ir rom. „Gudiškės“ (1839 m.), kuriame romantiškai vaizduojama senovės Lietuva, parodytas senųjų tikėjimų ir krikščionybės susidūrimas; šis kūrinys turi gotikinio romano bruožų.[1]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Н. А. Дурова. Избранные сочинения кавалерист-девицы. Москва: Московский рабочий, 1983.
  • Н. А. Дурова. Избранные сочинения кавалерист-девицы. Москва: Московский рабочий, 1988 („Библиотека Московского рабочего“).
  • „Užrašai“ (Записки)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rimantas Sideravičius. Nadežda Durova. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 222 psl.