Milčanai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Milčanai (a.sorb. milčenjo; ž.sorb. milcany; ček. milčané; vok. Milzener; lenk. milczanie) – vakarų slavų gentis Aukštutinėje Lužicoje.

Pirmą kartą paminėti IX a. viduryje vadinamojo Bavarų geografo. X a. juos palaipsniui nukariavo vokiečiai. Šiuolaikiniai milčanų palikuonys yra Vokietijos sorbai.

Milčanai į Aukštutinę Lužicą atkeliavo VII a. per Didįjį tautų kraustymąsi. Tikslios jų apgyvendintos teritorijos ribos nežinomos. Manoma, kad jų teritorija apėmė derlingas žemes 50 km iš rytų į vakarus ir 20 km iš šiaurės į pietus. Šiaurinė siena buvo pelkėtos ir mažai derlingos žemės, o pietinė siena buvo Lužicos kalnai (Lausitzer Bergland). Burkau kalvos ties Kamencu sudarė natūralią sieną vakaruose. Genties žemių ribomis dažnai nurodoma Pulsnico (Pulsnitz) upė vakaruose ir Kvisos (Kwisa) upė rytuose.

Ortenburgo pilis Baucene yra pastatyta perstatant senovinius milčanų įtvirtinimus. Karolio Didžiojo sūnus Karolis Jaunesnysis 806 m. sutriuškino milčanus ir sudegino jų tvirtovę. Vokietijos karalius Henrikas Paukštininkas sumušė juos 932 m. ir pareikalavo pereiti į krikščionybę, nors tai pasisekė tik iš dalies.

Imperatorius Otas I sutriuškino lužitėnus 963 m. ir perdavė juos valdyti markgrafui Gerui. Milčanus galutinai apie 990 m. prisijungė Meiseno markgrafas Ekehardas I (Ekkehard I). Milčanų teritorija tapo Šventosios Romos imperijos dalis.
Milčanai palaipsniui arba germanizavosi, arba susiliejo su Žemutinės Lužicos ir sudarė sorbus.