Miškų sargyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Miškų sargyba (rus. лесная стража) – miškų žinybai priklausiusi valdiškų miškų apsauga 1798–1917 m. Rusijos imperijoje.

Pirmą kartą paminėta 1798 m. kovo 12 d. Admiraliteto kolegijos miškų departamento steigimo dokumente. Iki tada valdiškiems miškams saugoti kasmet skirdavo „gerus žmones“ iš vietinių gyventojų. Vietinių valstiečių skyrimas miškams saugoti buvo naudojamas bent jau nuo XVIII a. pradžios.
1802 m. liepos 2 d. vardiniu įsaku buvo apibrėžta miškų sargybos sudėtis:

  • valdiškas miško prižiūrėtojas (rus. казенный лесной надзиратель), kitaip fersteris (rus. ферстер, iš vok. Förster 'girininkas'}, iš į atsargą išleistų kareivių ar jūrininkų;
  • 8 unterfersteriai (rus. унтер-ферстер).

1802 m. rugpjūčio 27 d. Sankt Peterburgo gubernijos valdiškiems miškams saugoti buvo paskirti fersteriai ir sergėtojai (rus. караульщики). Raitajai didelių miškų plotų apsaugai buvo paskirti apjodinėtojai (rus. объездчики). Pagal 1803 m. gruodžio 18 d. įsaką užkardose sergėjo valdiška miškų sargyba (212 sergėtojų, kuriems vadovavo 7 unterfersteriai). Miškų sargybos dydis priklausė nuo miškų dydžio ir padėties toje vietovėje. XIX a. 4-tą dešimtmetį fersterių pareigas perėmė jaunesnieji girininkai, o miško apjodinėtojai miškų sargybose išliko.

1832 m. gruodžio 28 d. Finansų ministerijos „Nuostatas apie nuolatinę Miškų sargybą“ (Положение о постоянной Лесной страже) aprašė miškų sargybos veiklos principus:

  • Miškas dalinamas į zonas, vadintas apjoda (rus. объезд) ir apeiga (rus. обход)
  • Apjoda buvo miško plotas, skirtas prižiūrėti raitajam prižiūrėtojui (apjodinėtojui), kuris ir buvo už jį atsakingas. Apjodinėtojus skirdavo iš atsargos žemutinių laipsnių kariškių, gerai pasirodžiusių tarnyboje.
  • Apjodinėtojui buvo pavaldūs eiguliai (rus. лесные сторожа 'miško sargai'), atsakingi už apeigas.
  • Eigulių tarnyba buvo organizuojama šeimyniškai – eiguliui ir šeimai buvo suteikiamas namas saugomame miško plote. Jaunesnieji šeimos nariai nuo vaikystės buvo laikomi einantys tarnybą ir mokėsi jos. Eigulio name gyvendavo ir šaulių komanda.

1846 m. vasario 13 d. buvo įvesta karinės miškų sargybos iš savanorių, atitarnavusių kariuomenėje ne mažiau 20 metų. Ši tvarka išbuvo iki 1869 m. birželio 3 d., kai „Nuostatas apie valdišką miškų sargybą“ nurodė, kad miškų sargyba vėl turi būti sudaryta iš apjodinėtojų, o šiems turėjo būti pavaldūs eiguliai. Šiuos pareigūnus skirdavo gubernijos girininkas iš bet kurio luomo asmenų, ne jaunesnių kaip 21 metų ir, pageidautina, raštingų. Sargybos pareigūnai iš pareigų būdavo atleidžiami tik perdavę jiems patikėtus miško plotus.

Pareigybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eigulys saugojo patikėtą apeigą. Tam jis turėjo:

  • žinoti jos ribas,
  • saugoti ją nuo užgrobimo, ribų žymių perkėlimo, nuo gaisrų,
  • leisti kirsti tik su girininko bilietu (leidimu),
  • prižiūrėti kitą miško naudojimo tvarką – neleisti neteisėtos ganiavos, medžioklės ir pan.,
  • prižiūrėti, kaip laikomasi medžioklės taisyklių,
  • apie pažeidimus pranešti apjodinėtojui arba girininkui.

Apjodinėtojas turėjo saugoti jam patikėtą apjodą. Tam jis turėjo:

  • žinoti ir saugoti apjodos ribas;
  • stebėti eigulių darbą;
  • stebėti ir tikrinti medienos ruošos darbus;
  • neleisti neteisėtai kirsti miško, šienauti ir ganyti.

Apjodinėtojai ir eiguliai turėjo girininkui teikti žodinius raportus. Raštiški buvo neprivalomi, nes ne visi buvo raštingi.

Apjodinėtojai ir eiguliai privalėjo informuoti policiją apie kilusius gaisrus, padėti jai gaudyti miškuose besislapsčiusius nusikaltėlius. Apjodinėtojas turėjo iš savo atlyginimo laikyti jojamąjį arklį.

Skiriamieji ženklai:

  • Apjodinėtojas turėjo geltoną žalvarinį krūtinės ženklą su valstybės herbu ir užrašu казенный лесной объездчик ('valdiškas (iždo) miško apjodinėtojas'). Ant kairės rankovės - 2 antsiuvai iš geltonos juostelės.
  • Eigulio krūtinės ženklas buvo toks pat, bet iš balto žalvario, su užrašu казенный лесник ('valdiškas (iždo) eigulys'). Ant kairės rankovės - 1 antsiuvas iš baltos juostelės.

Apjodinėtojai ir eiguliai, pradėdami eiti pareigas, artimiausioje cerkvėje duodavo priesaiką (nuo 1869 m. priesaiką duodavo taikos teisėjui), jiems būdavo įteikiami rašytiniai nurodymai. Jie būdavo atleidžiami nuo natūrinių civilinių ir rekrutinių prievolių. Tapę invalidais gaudavo piniginę paramą, jei žūdavo - paramą gaudavo jų šeimos.

Miško sargybos žmonės turėjo teisę panaudoti šaunamąjį ginklą, jei įsakydavo girininkas, policijos nurodymu gaudydavo nusikaltėlius, gindavosi. XIX a. 4-7 dešimtmečiais miškų sargybos žemutinių laipsnių pareigūnai buvo ginkluoti kavalerijos kardais (apjodinėtojai) ir pionierių kapotėmis (šauliai).

Apjodinėtojai ir eiguliai turėdavo gyvento jų prižiūrimuose miško plotuose. Jiems skirdavo žemės ūkio žemės, ne daugiau kaip 20 dešimtinių. Dar 1,5 dešimtinės buvo skirta namui ir visai sodybai.

Dalis privačių miškų valdų irgi turėjo lygiai taip pat organizuotas privačias miškų sargybas.

Miškų sargybos Rusijoje egzistavo iki 1917 m. Eigulių pareigos išliko iki šiol.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]