Žemutiniai laipsniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Žemutiniai laipsniai (rus. нижние чины) – Rusijoje nuo XVIII a. taip vadinti žemutinio lygio kariniai laipsniai.

Šį lygį sudarė dvi karinių laipsnių grupės:

Kariuomenės nerikiuotės žemutiniai laipsniai buvo skirstyti į jaunesniuosius ir vyresniuosius. Feldjėgerių korpuso žemutiniai laipsniai buvo skirstomi į vyresniuosius feldjėgerius ir jaunesniuosius feldjėgerius.

Žemutinių laipsnių kareiviai, tenkinantys pakėlimo į karininkus ar į klasinius laipsnius reikalavimus, gaudavo papraporščikio laipsnį (arba pachorunžio kazokų kariuomenėje, estandartjunkerio sunkiojoje kavalerijoje…) arba kandidato į klasines pareigas laipsnį.[1].

Žemesnieji kariniai laipsniai, neįėję į rangų lentelę[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Papraporščikis, pachorunžis; portupėj-praporščikas (pėstininkai), portupėjjunkeris (karininko pareigas ėję junkeriai), fanenjunkeris (dragūnai), estandartjunkeris (sunkioji kavalerija).
  2. Feldfebelis, vachmistras, konduktorius.
  3. Vyresnysis puskarininkis (iki 1798 m. seržantas, bocmanas).
  4. Jaunesnysis puskarininkis (iki 1798 m. jaunesnysis seržantas, kapralas, bocmanmatas).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. См. Свод воен. пост., кн. VII.