Merkinės mūšis
Merkinės mūšis | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
Konflikto šalys | |||||||
Lietuvos partizanai | NKVD, stribai | ||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Adolfas Ramanauskas-Vanagas | |||||||
Pajėgos | |||||||
45[1]-200[2][3] | 120 | ||||||
Nuostoliai | |||||||
5-6[2][3] | 15 NKVD kariai ir 2 stribai[2] |
Merkinės mūšis – kautynės, įvykusios 1945 m. gruodžio 15 d. Merkinėje tarp Lietuvos partizanų ir LTSR lojalių pajėgų. Lietuvos partizanams pavyko prieš atsitraukiant sunaikinti valsčiaus ir milicijos būstines su dokumentais, paštą bei pagrobti ginklų.[1]
Pasiruošimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mintis užpulti Merkinę 1945 m. spalį kilo Merkio rinktinės vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Žvalgybinį darbą atliko gimnazijos mokinys, vadinamas Žvalgo slapyvardžiu – paruošė detalų miestelio planą, kuriame buvo pažymėti visi namai, griuvėsiai, apkasai, bunkeriai, stribų, rusų ir komunistų namai, galimos atsišaudymo kryptys bei svarbią reikšmę turintys objektai: rusų štabas, NKVD būstinė, kalėjimas, valsčius, paštas, kooperatyvas, sandėliai ir kt.
Sprendimas pulti Merkinę priimtas A apygardos vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietėje po to, kai 1945 m. gruodžio 4 d. Puvočiuose žuvo trys partizanai, tarp kurių buvo Marcinkonių bataliono vadas Lionginas Švalkus-Šernas.[1]
Eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Merkinės puolimas pradėtas gruodžio 15 d., 11 val., stipriai sningant. A. Ramanausko-Vanago ir Roko Bingelio-Vaidevučio vadovaujami partizanai miestelį užpuolė dviem kryptimis, užėmė NKVD būstinę, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigas. Partizanų puolimą kulkosvaidžių ugnimi sustabdė cerkvėje ir bažnyčioje įsitvirtinę NKVD kovotojai. Partizanų turėti du vokiečių granatsvaidžiai Panzerfaust nebuvo panaudoti iš pagarbos bažnyčios pastatams. Antano Grušausko-Siaubo vadovaujamam būriui, turėjusiam prisijungti iš kitos Nemuno pusės, nepavyko persikelti per upę NKVD kovotojų ginamu tiltu. Apie 14 val. prasidėjus kontratakai partizanai pradeda padrikai trauktis iki Subartonių miško, kur po A. Ramanausko-Vanago atliktos mūšio apžvalgos išsiskirsto.[1][3][4]
Mūšio metu nukauti partizanai:
- Zigmas Sukackas (g. 1928 m. Dulgininkuose);
- Zigmas Vaikšnoras-Budrys (g. 1918 m. Lipliūnuose)[3];
- Vladas Jakubėnas-Milžinas;
- Zigmas Remeika-Putinas;
- Jonas Volungevičius-Siaubas (g. 1924 m. Puvočiuose, kovos metu mirtinai sužeistas[5], palaidotas Masališkių kapinėse);
- Vincas Česnulevičius-Senovaitis.
Mūšio metu sužeistas Vytautas Treigys-Audra.
Partizanams vadovavęs A. Ramanauskas-Vanagas vėliau nurodė šias savo vadovaujamų pajėgų klaidas:[1]
- neišlaikyta paslaptis apie mūšį: partizanų planai pulti miestelį galėjo pasiekti NKVD;
- ryšio tarp puolančių būrių nutrūkimas;
- vadovavimo patirties trūkumas;
- kovotojų drausmės stygius, netikslingas amunicijos eikvojimas;
- partizanai buvo neapmokyti taktikos judant mūšio metu;
- pažadėję atvykti Marcinkonių bataliono vyrai nespėjo sudalyvauti Merkinės puolime;
- Druskininkų bataliono vadas neįvykdė savo užduoties nutraukti telefono laidus.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasak Aro Lukšo, Merkinės mūšiu baigėsi aktyvių partizanų kovos veiksmų etapas, reikalavęs daug aukų. Šis etapas pasižymėjo atviromis pozicinėmis partizanų ir gausių NKVD pajėgų kautynėmis. Dzūkijoje didėjant NKVD pajėgų koncentracijai, partizanams teko skirstytis į mažesnius kovinius vienetus ir vietoje atvirų kautynių rengti pasalas ir puolimo taikiniais rinktis kolūkius.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „SEMINARAS „KOVOJANTI LIETUVA 1944-1953 m.“ (5)“. XXA.lt. 2013-11-26. Suarchyvuotas originalas 2014-12-25. Nuoroda tikrinta 2014-12-08.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 XXIamzius.lt Aldona Kačerauskienė Paminėtas Merkinės puolimas. 2010 m. gruodžio 31 d. Nr. 95 (1880)
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Kašelionis, Bronius (1999). „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė: dokumentai ir prisiminimai“. Nuoroda tikrinta 2014-12-08.
- ↑ 4,0 4,1 Lukšas, Aras (2010-09-17). „Sunaikinti, bet nepasidavę“. lzinios.lt. Nuoroda tikrinta 2014-12-09.[neveikianti nuoroda]
- ↑ Rupainis, Algis. „Partizanų karo kronika“. Suarchyvuotas originalas 2018-01-11. Nuoroda tikrinta 2014-12-09.